Ar norite, kad jūsų vaikas (kai suaugs, žinoma) neieškotų žodžio kišenėje, į aplinką reaguotų optimistiškai, bet kur demonstruotų šmaikštų originalumą bei sveiką cinizmą ir net gulėdamas mirties patale rastų situacijos privalumų?
O gal vienintelis ateities troškimas tėra pamatyti savo atžalą ramioje šeimoje, dirbant ramų darbą, be humoro jausmo – arba su standartiniu lietuviško humoro jausmu ir neaiškinantį to, ko kiti nesupranta?
Abu variantai geri ir padaromi: pirmiesiems vaikams pirkite anglų nonsenso poeziją, abi L. Kerolo „Alisas“, A. Lindgren apysakas ir Daniilo Charmso apsakymus vaikams. Antriesiems – disnėjiškai adaptuotas pasakas ir kitus adaptuotus tekstus.
Visa tai parašiau dėl smagaus nutikimo – leidykla „Gimtasis žodis“ po 34 metų pertraukos perleido Daniilo Charmso knygą "Septynios katės“.
D. Juvačiovas (1905-1942) slapyvardį „Charmsas“ pasirinko todėl, kad jis skamba panašiai kaip prancūziškas „Šarmas“. Kita versija – tai žodžio „Dharma“ („religijos namai“, sanskritas) apžaidimas. Arba nuo ivritiško „hrm“, kas reiškią atskyrimą nuo sinagogos. Charmso slapyvardis panašus į jo gyvenimą – manipuliacijos prasmėmis nepadėjo išvengti totalaus atskyrimo nuo sovietinės valstybės – rašytojas buvo du kartus areštuotas, net ir mirė kalėjime, jo kūrinius suaugusiems skaitė tik jo draugai, o pripažinimą pelnė tarp vaikų, kurių nemėgo.
Nemėgti nemėgo, bet jų psichologiją žinojo puikiai. Štai vienas tekstukas, neįtrauktas į „Septynias kates“:
„Vieno berniuko paklausė:
- Vova, kaip tu gali gerti žuvų taukus? Juk tai taip neskanu.
- O man mama kaskart, kai išgeriu šaukštelį žuvų taukų, duoda monetą, - atsakė Vova.
- Ir ką tu darai su ta moneta? – paklausė Vovos.
- Įmetu į taupyklę, - pasakė Vova.
- Na, o po to? – paklausė Vovos.
- O po to, kai taupyklėje susikaupia du rubliai, mama juos iš taupyklės išima ir vėl nuperka man buteliuką žuvų taukų, - pasakė Vova.“
Charmsas buvo sovietinio gyvenimo idiotiškumo ekspertas, ir tik vaikams (kurių nemėgo) jis palikdavo išeitį. Jo pasakose beprasmybė, alogizmas ir nonsensas tampa linksmu žaidimu.
„Septynios katės“ gera knyga. Ir dabartiniame kontekste reta. Ji būtų dar geresnė, jei leidėjai neužsiminėtų kvailystėmis. Apsakyme „Apie tai, kaip Kolia Pankinas skrido į Braziliją, o Petia Jeršovas niekuo netikėjo“ anoniminis redaktorius apsidraudėliškai originalų Leningradą pervadino į Sankt Peterburgą. Geriau jau būtų iliustracijas "fotošopu" patvarkęs.
Daniil Charms, „Septynios katės“, Gimtasis žodis, Vilnius, 2007 m.
