Kasdien žiūriu į politikus, jų darbą. Veiduose matyti ir nuovargis, noras susitelkti. Jie irgi palieka ligas, šeimas, nesvarbu, pirmadienis ar savaitgalis, tačiau išeičių ieško čia ir dabar. Žinoma, galime teisti dėl sprendimų: taip, tyrimų atliekama per mažai, taip, nepavyko iki galo visų saugiai pargabenti į Lietuvą, taip, informacija pasiekia anksčiau per kitus šaltinius, nei per centralizuotus. Išmokime suprasti ir padėkoti. Bet šį kartą ne apie juos.
Kasdien matau ir žurnalistus, kurie neriasi iš kailio bandydami pateikti viską aiškiai, informatyviai ir išskirtinai. Prieiti prie žiūrovo, kartu neišgąsdinti, bet ir parodyti realią situaciją, kas, patikėkite, kartais sunku. Matau, kaip kolegos jaudinasi, kai į eterį išeina vienas ar kitas klaidinantis skaičius, neišdirbtas faktas. Žinoma, komentatoriai jau baigia užkasti žurnalistą gyvą, tačiau kiekvienas iš jų ir vėl kitą dieną kimba į darbus. Išmokime suprasti ir padėkoti. Bet ir ne apie juos šį kartą.
Kas kelia man didžiausią susirūpinimą? Ne situacijos dydis, ne skaičiai, ne neišvengiami susirgimai, mirtys. Labiausiai neramu dėl medikų. Dabar pats metas susitelkti visiems. Nustoti komentuoti, teisti, o susitelkti. Kalbu apie gyventojus, kurie sėdi namuose, mamas ir tėvelius, kurie galvoja, ką nuveikti ir, žinoma, nuomonės formuotojus. Ką mes galime padaryti? Visų pirma – iniciatyva.
Turite prisikaupę kaukių? Sandėliuke laikote respiratorių? O galbūt turite darbščias rankas? Medikams reikia pagalbos, visai nežiūrint į skaičius ar atvejus. Medikai kasdien žiūri į pavojui į akis, aukoja savo miegą, asmeninį gyvenimą, kąsnį šiltų pietų. Kiek mes galime kartu? Manau, kad daug. Jeigu kiekvienas pasiųstumėm po 5 kaukes, o jas surinktų vienas kaimynas, o jeigu prisijungtumėme prie karštosios linijos savanorių, o galbūt vieną pietų sąskaitą atiduotumėm paramos fondui?
Kreipiuosi į gyventojus, padėkime gydytojams apsisaugoti, padėkime palengvinti darbą ir išgyvenamą įtampą. Plojimų, kad ir kokia smagi ir nuoširdi akcija – neužteks. Kreipiuosi į šimtatūkstantines sekėjų armijas turinčius nuomonės formuotojus – padėkime žmones ugdyti, parodykite pavyzdį. Aš tikiu, kad galime sujungti namo kaimynus, gimines, įmonių darbuotojus, pagalbos ranką ištiesti tiems, kurie kovoja už mūsų sveikatą.
Galbūt kažkam kils klausimų: „ko ji čia aiškina, ką pati padarė naudingo?“. Bet šį kartą kviečiu mažiau žiūrėti į kitus, o pažiūrėti į save, vietoj klausimo, ką padarei tu, imti ir pasigirti, ką padarėte Jūs. Pradėkime nuo savęs. O jeigu bent vienas žmogus bus paveiktas mano žinutės, mano tikslas jau bus pasiektas.
Aš jus kviečiu imtis iniciatyvos, kviečiu domėtis sužinoti ne tik, kaip baigėsi naujausio serialo sezonas, ne kiek nustatyta naujų atvejų ir maigyti portalų puslapius, o imtis veiksmų. Ir tam nereikia bėgti iš namų, užtenka ieškoti ir komunikuoti. Padėkime išgyventi medikams, kad jie padėtų išgyventi mums.
