Vienas mano pažįstamas, kažkada dirbęs dar LTSR Plano komitete, išdėstė savitą požiūrį į sovietmečio vadybą. Anot jo, visi svarbiausi reikalai būdavo sprendžiami pirtyse po medžioklių. Įkaušę vietinės nomenklatūros atstovai aptardavo kadrų klausimus, iššniukštinėdavo, kas ką mano dėl kokio nors nurodymo iš Maskvos, susimirksėdavo dėl bendros pozicijos. Sovietinė Lietuva – tai girtų žmonių darbas, apibendrino mano draugas.
Jo svarstymus prisiminiau žiūrėdamas amerikiečių filmą „Savų darbas“ („Inside Job“). Juosta šįmet pelnė „Oskarą“ kaip geriausias dokumentinis filmas. Idėjos autorius ir režisierius Charlesas Fergusonas bando prisikasti prie dabartinės finansų krizės šaknų. Iš ekrano kalba bankininkai, politikai, ekonomistai. Tie, kurių rankomis statomas ir griaunamas pasaulinis ūkis.
Kokia ji, ta finansininkų pasaulio viršūnėlė? Geriausiai apmokami gauna atlyginimus ir premijas, skaičiuojamas dešimtimis ir šimtais milijonų dolerių. Jie lenktyniauja pirkdami vis brangesnius apartamentus, jachtas, lėktuvus. Laipteliu žemiau – darboholikai vadybininkai. Jie maždaug 5 proc. savo nemenkų pajamų išleidžia narkotikams ir prostitutėms. Ir štai ta negausi publika priima sprendimus, dėl kurių trūkčioja ekonomika, griūva rinkos.
Filme „Savų darbas“ parodyta, kaip politinė, finansinė ir akademinė viršūnėlė bendromis pastangomis naikina teisinius saugiklius, taikomus finansinei veiklai, ir paremia tai moksliniais argumentais.
Sovietinę ekonomiką kūrė girtuokliai medžiotojai, globalų kapitalizmą tveria kokaino prisiuostę maniakai. Tveria be jokio aiškaus tikslo. Vienintelis sėkmės kriterijus – pelnas.
Pinigus stumdo bankai, todėl jų vadovai uždirba fantastiškas sumas. Filme „Savų darbas“ minimo investicinio banko „Goldman Sachs“ penki aukšti vadybininkai prie milijoninių algų šįmet prisidėjo apie 70 mln. dolerių premijų, nors banko pelnas pernai sumažėjo.
Pasaulio galingieji yra kaip klajokliai. Jie apsigyvena, kur jiems patinka. Mirtingą kūną galima prabangiai apgyvendinti bet kur, tačiau daug svarbiau saugiai įkurdinti pinigus. Žemėlapyje svarbiau ne tėvynė, o lengvatinės mokesčių zonos ir tos vietos, kur pelningiausia melžti aukso veršį.
Naikinamos ribos, kurios trukdo klajoti kapitalui. Nes tik klajoklinis kapitalas savo antpuoliais pelno grobį. Elito klajokliai priverčia klajoti kitus. Laisvas kapitalo ir darbo jėgos judėjimas vieniems reiškia galimybę lengvai nusamdyti braškių skynėjų, kitiems – laimę susikrauti lagaminus ir evakuotis iš ekonominės katastrofos zonos, tokios kaip Lietuva.
Klajokliams kapitalistams ne itin svarbu, kur statyti gamyklą – Kinijoje ar Lietuvoje. Sprendimą lemia galimas pelnas. todėl pramonė išsikelia ten, kur galima mažiau mokėti darbininkams. Amerika prarado pramonę, užtat išsipūtė finansinių paslaugų sektorius.
Globalios ekonomikos pasaulyje, kur klajoja kapitalas ir nuo skurdo bėganti darbo jėga, yra tokių, kurie negali arba nenori evakuotis. Milijardai žmonių yra vietiniai.
Globalių ryšių pasaulyje galimas visuotinis vietinių maištas. Kodėl gi vietiniams nesukilus Egipte, kur 14 mln. piliečių turi prasiversti su vienu doleriu per dieną?
JAV vietinių kantrybės riba kita. Manoma, kad benzino kainoms Amerikoje viršijus tris mūsų litus už litrą, jos valdžia turės rimtų keblumų. Iki tos ribos – dar 50 lietuviškų centų.
Atsižvelgiant į tai, kad vienas JAV gyventojas vidutiniškai turi vieną šaunamąjį ginklą, valdžia turi arba nuginkluoti liaudį, arba visą laiką palaikyti mažas benzino kainas. Kas bus, jeigu tai nepavyks?
