Kaip teigia Baudrillard’as – nebūtina perskrosti ir išpreparuoti pasaulį, kad išsunktum iš jo neįrodomą tiesą. Prasmė visada nelaiminga, geriau prekiauk idėjomis, visomis neleistinomis idėjomis. Prekiauk idėjomis taip, kaip buvo prekiaujama namine ketvirtajame dešimtmetyje. Grąžink pasauliui tai, ką jis tau davė – nesuprantamumą. Jei tik įmanoma, duok jam kuo daugiau nesuprantamumo.
Nesuprantamumas, pasak Baudrillard’o, puiki valiuta. Niujorkas toks ir yra – kupinas nesuprantamumo. Nesu užsikrėtusi amerikofilijos bakterija. Amerikofobijos – taip pat. Bet patinka Niujorko semiotika. Jo ženklų ir simbolių kalba. Jo paradoksai, kontrastai, prieštaravimai.
Miestas, kuris niekada nemiega. Dangoraižiai dvyniai – Amerikos galybės simbolis. Dabar jau – buvęs. Aukščiausi pastatai Niujorke, rėkte rėkiantys apie Amerikos galybę. O pažeme, visai greta, tik perėjus gatvę – Amerika viešai išpažįsta savo nevisavertiškumą.
„European!“ – prekybos centras „Century 21“ šiuo burtažodžiu vilioja klientus. „You’ll find all the fine European imports for men and women...“ – viliojamai kužda skrajutės, lankstinukai, skelbimai dienraščiuose ir užrašai ant firminių pirkinių maišelių. „European Designers names at 25-75% off retail“. Amerikiečiai geria tirpią kavą su daugybe pieno ir cukraus iš 0,3 litro talpos vienkartinių indelių ir nė neslepia pavydį Europai tradicijų, kultūros, subtilumo. „Designer“ jiems – rinkodaros visraktis. „European“ – beveik neįmanoma atsispirti. Kaip sename sovietiniame animaciniame filme, kur bjaurus nykštukas sušukdavo „Mutabor!“ ir visi paklusdavo paralyžiuojamai užkeikimo galiai.
„Century 21“ netvarkingai sukabinti švarkai, puspalčiai ir megztiniai, atviros matavimosi kabinos apnuogina celiulitus. Grūstis ir matavimosi azartas. Prie tualeto laukia eilė. Uniformuota moteris stovi prie durų ir aiškiu, skardžiu balsu pranešinėja, kuri „būdelė“ laisva. Kiek ta moteris uždirba? Ką pasakytų K. Marxas – ar ji sukuria pridėtinę vertę? Ar prisideda prie šalies gerovės ir ekonomikos klestėjimo? Nusišypsau, nes mintyse jau girdžiu būsimas kandžias bičiulių pastabas: „Ar amerikiečiai tokie kvaili, kad patys jau nė tualeto būdelės nesusiranda?“
Įdomu, ką ta moteris galvoja? Apie koledžą, kurio nebaigė? Gal ilgisi savo vaikų? Gal šalies, iš kurios prieš „n“ metų atvyko ji pati arba jos tėvai. Į „neribotų galimybių šalį“ – Ameriką. Galimybės, neribotos, begalinės... Prisimenu matematikos mokytoją ir „x y“ koordinates ant juodos lentos – begalybė projektuojama į dvi puses. Begalybė būna su pliuso ženklu. Bet būna ir su minuso.
Neribotas galimybes (tas, į dešinę nuo nulio) simbolizuoja Laisvės statula. Jos pilna visur – ant marškinėlių, puodelių, bloknotų, rašiklių... Tikra Baudrillard’o simuliacija. Prie įėjimo į suvenyrų parduotuvę ant šaligatvio stovi žmogaus ūgio Laisvės statulos kopija. Pirkėjai praryja rinkodaros jauką – stabteli, šypsosi. Kai kurie – užeina į vidų. Tėvai fotografuoja mažylius netikros Laisvės statulos fone. Iš už pusės bloko, žvelgiant šonu, akivaizdžiai matyti, kad Laisvės statula prirakinta prie durų sunkia, aprūdijusia metaline grandine. Mintyse palinkiu laimingiems tėvams, kad nuotraukose grandinės nesimatytų.
Centriniame parke susitinkame su E. Ji jau pusmetį Niujorke. Atvyko čia iš Rusijos, pas savo sutuoktinį. Sutuoktinis daug dirba. E. jaučiasi nelaiminga ir vieniša. Per Centrinį parką lekia „dog walker“, vedinas septyniais šunimis. „Dog walker“ Niujorke – populiarus užsiėmimas. „Nesuprantu, – sako E., – kam pirkti šunį, jeigu neturi laiko pats jį pavedžioti?“ Reikėtų paklausti tų turtingų, amžinai užsiėmusių niujorkiečių, kurie „dog walker“ moka po 15 dolerių už pusvalandį. „Jei esi labai užsiėmęs ir neturi laiko nueiti į kiną su savo žmona, galima ir „wife walker“ nusisamdyti“, – bandau pajuokauti. E. neįsižeidžia, tik liūdnai nusišypso: „Ir „wife sleeper“, taip pat“.
Narsiems ir turtingiems Niujorkas yra dosnus. Meat Packing rajone žvaigždės perkasi namus. „Radio City Music Hall“, „Madison Square Garden“ – čia ne kartą vyko MTV ir „Grammy“ apdovanojimų ceremonijos. „Žymiausios pasaulio scenos žymiausiems pasaulio atlikėjams“, – taip teigiama turistams skirtose brošiūrose. Po miestą zuja juodi limuzinai. „5th Avenue Shopping Mile“, turtingų pirkėjų Meka: „Tiffany“, „Bulgari“, „Prada“, „Fendi“, „Gucci“, „Fortunoff“. Toliau, į šiaurę – Muziejų mylia: „Guggenheim“, „Whitney“ ir „MoMA“. Prie Moderniojo meno muziejaus rikiuojasi ilga eilė – laukti tenka daugiau nei valandą.
„Ar neliūdna palikti Niujorką“, – klausia Ž. „Ne“, – sakau. Matau, neįtikinau. Sakau, Josifas Brodskis rašė purvinoj Leningrado „komunalkėj“, Antonio Gramsci – kalėjime. Kas lemia, kas apibrėžia mūsų likimus, mūsų gyvenimo prasmę? Ar geografinė platuma ir ilguma, kurioje juda ir kvėpuoja mūsų kūnai? Ar tai žvaigždės danguje? O gal moiros, aukštai Olimpe audžiančios mūsų likimo siūlą?
Traukinyje „A“ iš Bruklino į Manheteną draugiškai šypsosi du juodaodžiai paaugliai. Žvilgsniu parodę į mano lagaminą, klausia: „Ar atvažiavai į Brukliną ko nors aplankyti?“ „Taip, – sakau, – aplankiau, o dabar grįžtu namo, į Lietuvą“.
„Lietuvą“, – berniukai susižvalgo tarpusavyje. Kelias minutes tyli, o paskui vėl klausia: „Tai turbūt kažkur ties 43 ir 2 aveniu?..“ „Ne, – sakau, – tai toli, už vandenyno“. Man išlipant, berniukai pamojuoja man rankomis, draugiškai šypsodamiesi akinamai baltais dantimis. Jų veidukai juodi, o delniukai – rožiniai. Du vaikai. Du geri vaikai. Mamos turbūt jais didžiuojasi.
Newark oro uoste už paskutinius centus nusiperku puodelį „Starbucks“ kavos. Įsitaisau prie lango. Bežiūrint, kaip nuo žemės vienas po kito atsiplėšia maži, lyg žaisliniai „Delta Airlines“ lėktuvėliai, ima svaigti galva. Paskambinu atsisveikinti su Ž. Ji vėl klausia: „Kaip jautiesi“. „Gerai, – sakau. – Įsivaizduok, kad aš – tai Camus, o Kaunas – tai Alžyras“. Šįkart nuskamba įtikinamai. Ž. palinki man laimingos kelionės ir aš išgirstu kažką panašaus į pavydą jos balse.
