O Kijeve gyvenanti lietuvė Marija pasakoja, kaip sostinėje saugosi nuo diversantų. Moteris ne tik su kaimynais budi gyvenamuosiuose rajonuose, bet ir gamina degančias dovanas okupantas – Molotovo kokteilius. Jėgas vienija ir patys ukrainiečiai: „Gaila. Gaila. Mano draugai Rusijoje, pažįstami. Ko jie čia atėjo? Ko jiems reikia iš tokių kaip aš?“
Karo užkluptas senolis nesulaiko ašarų. Jis vienas gyvena Kijevo trylikaukštyje. Michailo sūnus fronte kaunasi už Ukrainą. Be pagalbos likęs neįgalus vyras net į slėptuvę negali nueiti: „Aš nevaikštau. Turiu traumą. Aš šliaužioju.“
Tačiau pagalbos ranką jam tiesia Olya, kuri savanoriauja ir Kijeve lanko vienišus senukus, atneša jiems būtiniausių produktų. „Vakar keletą valandų prastovėjome lauke eilėje, apsipirkom ir vaikščiojam, dalinam, ką turim“, – sako Olya.
Mergina sako, kad savaitė karo išvargino, tačiau baimę ir paniką keičia noras padėti tiems, kuriems to dabar labiausiai reikia. Mergina nesiskundžia, kad jai ir pačiai trūksta poilsio.
„Mes nakvojome slėptuvėje iki 3 val. nakties. Po to mums parašė, kad oro pavojus baigėsi. Mes grįžom pasišildyti namo, nes miegame labai šaltoje slėptuvėje, dėl to neįmanoma visą naktį ten išsėdėti“, – pasakoja Olya.
O Volodymyras Zelenkis užsienio žurnalistams rodo, kur karo metu leidžia dienas ir naktis. „Darbas ir miegas. Viskas. – Ar galite pasimatyti su šeima? – Ne“, – kalba V. Zelenskis.
Paklaustas, kada paskutinį kartą matė šeimą, net susipainioja. „Prieš šį karą. Ne, ne prieš šį karą. Prieš tris dienas. Taigi per vidurį karo“, – sako V. Zelenskis.
O link Kijevo ir toliau judant dešimtis kilometrų besitęsiančiai priešo kolonai, sostinę saugo vadinamieji „blokpostai“. Viename jų budi lietuvės Marijos vyras ir sūnus. „Gyvenu rajone, kuris pirmas įvažiuojant į Kijevą iš pusės Baltarusijos“, – kalba Marija.
Marija irgi nesėdi sudėjusi rankų. Ruošia degančias dovanas okupantams. „Molotovą jau visi mokam daryti. Ir kiekviename name stovi tokie „prezentai“, jeigu kas ateis pas mus“, – sako Marija.
Marija sako, kad Kijeve knibždėte knibžda diversantų, todėl visi jos namo gyventojai, pasikeisdami kas dvi valandas – ir dieną, ir naktį – saugodamiesi budi prie namų.
„Sušaudyti, nesušaudyti… Kas jų galvose? Gali sušaudyti, gali paimti į nelaisvę. Patvirtinta, kad jie moteris, vaikus prašo evakuoti ir išnaudoti, kai eis į ataką. – Kaip gyvuosius skydus? – Taip, taip“, – pasakoja Marija.
„Nesijaučiam kažkokį žygdarbį darantys. Tiesiog važiuojam ir viskas. Eilinis „blokpostas“ priekyje. Nežinau, ar matysite“, – kalba vežantis humanitarinę pagalbą Aurimas Mockus.
Savo ruožtu lietuvis Aurimas, šiandien kirtęs Ukrainos sieną, skuba su humanitarine pagalba ukrainiečiams.
„Situacija kiekvieną akimirką ten sunkėja. Dabar irgi turime vieną tašką, kur turime nuvežti šarvines liemenes, kurios keliaus į pirmąsias linijas fronto. Ir medikamentai, ir generatoriai. Ir žinom, kad vienas tų iš mūsų postų, kur turime nuvežti, šią naktį labai stipriai GRAD apšaudytas“, – pasakoja A. Mockus.
Iškrovęs siuntinius, Aurimas dar žada iš Ukrainos išvežti žmonių.
„Sakom, jei nebus lietuvių evakuojamų, tai bent jau ukrainiečius vaikus su mamom“, – sako A. Mockus.
Tuo metu barbariškas Charkivo puolimas tęsiasi. Negailestingai ir toliau apšaudomi gyvenamieji namai. Šalia jų – kraujo balos ir uždengti negyvų žmonių kūnai. Skelbiama, kad nuo karo pradžios Ukrainoje iš viso žuvo apie 2000 civilių gyventojų. Charkivo gyventoja Tatjana dalijasi su mumis, kokį siaubą išgyvena.
„Jausmas toks, kad mus nori, kad kraštinius rajonus nori ištrinti nuo žemės paviršiaus, tai siaubinga“, – pasakoja Tatjana.
Gelbėtojai iš betono krūva virtusio pastato traukia po griuvėsiais likusius žmones. Mergina tik stebuklo dėka liko gyva. Anot Tatjanos, slėptis net ir rūsiuose nebesaugu.
„Vaikai visi buvo rūsiuose. Ten ne tiek, kiek slėptuvė, ten namų rūsiai. Ir per apšaudymus užvertė rūsius, todėl ne vien tenka rankioti, bet ir traukti žmones iš griuvėsių“, – sako Tatjana.
Žmonės būriais evakuojasi iš miesto. Iki Charkivo traukinių stoties bandanti nusigauti Svetlana šįryt taip pat nusprendė bėgti.
„Mes neplanavom išvažiuoti iš Charkivo, bet kai pradėjo sprogdinti parduotuves, išjungė šiandien šildymą, nebuvo karšto vandens, pas mano vyro motiną nėra šviesos. Ir buvo baisu, kai laiptinėje išlėkė langai“, – pasakoja Svetlana.
Tačiau ar pavyks palikti rusų ordos siaubiamą miestą moteris nežino.
„Važiuojam į niekur, maršruto nėra. Dabar mus veža į stotį, o toliau pagal situaciją“, – sako Svetlana.
Berdyanske okupantus pasitinka beginkliai žmonės: „Mes atėjome su taika. – Kokia taika? Mums nereikalinga taika. Buvo taika, kol jūs neatėjote.“
Apie siaubingą miestą užėmusių okupantų elgesį pasakoja ir Berdyanske šiuo metu esantis Alvydas Medalinskas.
„Įėjo kartu su čečėnais. Čečėnai pradėjo siaubti parduotuves, veržtis į butus, deja, nužudė vieną žmogų, kuris neleido telefonu paskambinti“, – pasakoja A. Medalinskas.
Anot A. Medalinsko, okupantai užblokavo visus išvažiavimus iš Berdyansko.
„Prieigose ten jau be jokių ceremonijų. Iš tikrųjų, net yra labai žiaurių atvejų, kai žmonės vyko iš miesto ir sušaudė automobilį. Yra aukų. Pavyzdžiui, važiavo vienas automobilis, keturi žmonės – vyras, žmona ir du vaikai – ir tik žmona išgyveno“, – kalba A. Medalinskas.
O taikdariais besiskelbiantys okupantai Melitopolyje į savo miestą ginančius ukrainiečius tiesiog laido šūvius: „Šaudo, gąsdina, bet mūsų žmonės nieko nebijo.“
Apie tai, kas tikrieji miesto šeimininkai okupantams primena ir vyras su Ukrainos vėliavomis rankose Chersone. Tačiau karo tamsoje esti ir šviesos. Černihove pasaulį šiandien išvydo trynukai.
O kiti Ukrainos vaikai prisijungia prie suaugusių ir žaidimus keičia į Molotovo kokteilių gamybą – padeda užpildyti butelius.
Ukrainietė mergytė dėkoja Ukrainos kariams: „Dėkoju už taikią naktį, už saldų ir tylų miegą. Saugokit mūsų Ukrainą.“
Karo akivaizdoje vieni miršta, kiti gimsta, o treti rengia vestuves. Kijevo ligoninės gydytojas – vietoje kunigo. Jis laimina besituokiančius ligoninės slaugytojus. Ceremoniją vainikuoja jaunųjų bučinys.
