Ne paslaptis, kad savo tautos ir šalies istorijos neišmanymas (arba vienpusiškas, taigi – iškreiptas jos „išmanymas“) ir nesugebėjimas traktuoti jos faktus ir reiškinius pasaulinės istorijos kontekste dažnai neleidžia mums adekvačiai suvokti ir mūsų dabartį. Kalbėdamas apie dabartį, turiu omenyje įvairiausius Lietuvoje ir aplink ją vykstančius procesus, taip pat šių procesų viešus ir slaptus veikėjus. Ypač blogai, kai tokiu neišmanymu (arba iškreiptu „išmanymu“) pasižymi asmenys ir net ištisos institucijos, kuriems (kurioms) tas išmanymas yra privalomas pagal apibrėžimą, t.y. pagal jų atliekamas funkcijas.
Niekad nepamiršiu siaubo, patirto pamačius Lietuvos etninės kultūros globos tarybos (LEKGT) „Išvadas dėl Lietuvos Respublikos apskričių reformos projekto“ (2003), kuriose būsimas „pagerintas“ apskritis buvo siūloma įsprausti į keturių įsivaizduojamų etnografinių (etnolingvistinių?) regionų – Aukštaitijos, Žemaitijos, Suvalkijos/Sūduvos ir Dzūkijos/Dainavos – rėmus. Argi svarbu, kad tai niekaip nebūtų susiję su realiai egzistuojančiais tam tikrų teritorijų traukos centrais ir nusistovėjusiais ryšiais tarp subregionų? Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomos ir Seimui atskaitingos LEKGT „ekspertams“ nė motais buvo ir tai, kad tokiu būdu Vilnius taptų Dzūkijos, Kaunas – Suvalkijos, o Klaipėda – Žemaitijos „sostinėmis“. Matomai jie net nebuvo girdėję, kad visoje Europoje regionai (provincijos, žemės, vaivadijos ir t.t.) ir jų ribos atsirado atsižvelgiant ne į šnektų arba prijuosčių siuvinėtų raštų paplitimo ribas, o į istoriškai susidariusių tradicinių sričių sienas.
Buvo tokios ir senojoje Lietuvoje – tai 1413 – 1795 metais egzistavusios ribos tarp Vilniaus bei Trakų vaivadijų ir Žemaičių seniūnijos, taip pat tuometinė Žemaičių seniūnijos siena su vokiečių valdytu Klaipėdos kraštu. Kitas klausimas, kaip šią tradiciją galima būtų panaudoti braižant naują Lietuvos administracinio teritorinio suskirstymo žemėlapį.
Ačiū Dievui, šių nesąmoningų „etnografinių“ pasiūlymų buvo atsisakyta 2005 metais, kai LEKGT pirmininku tapo Libertas Klimka.
Kitas prastas pavyzdys būtų sunkiai suvokiama baimė pavadinti Vilniaus Universitetą jo įkūrėjo vardu. Kaip žinia, Kauno universitetas buvo pavadintas niekaip su juo nesusijusio Vytauto Didžiojo vardu pastarojo mirties 500 – ųjų metinių progą. Tai buvo, jei taip galima pavadinti, priemonė istorinei savimonei, tautiškumui ir patriotizmui stiprinti, ir ji visiškai pasiteisino – šiandien niekas neabejoja dėl tokio šio universiteto pavadinimo.
Bet juk su Vilniaus Universitetu viskas dar aiškiau ir paprasčiau, nes Steponas Batoras buvo ne tik Lietuvai nusipelnęs valdovas ir talentingas karvedys, bet ir tiesiogine šio žodžio prasme seniausios Lietuvoje aukštosios mokyklos įkūrėjas. Kieno gi daugiau, jei ne jo vardu turėtų vadintis mūsų sostinės universitetas? Bet ne - atsako parapijinio patriotizmo apologetai, nuo kurių priklauso šis seniai pribrendęs sprendimas – taip mes pripažinsime, kad Vilnius yra lenkų miestas, nes būtent jų valdymo metu Vilniaus Universitetas vadinosi Stepono Batoro vardu.
Taip, vadinosi – na ir kas? Tai gal pakeiskime ir Katedros aikštės pavadinimą – ji irgi „prie lenkų“ vadinosi tuo pačiu Katedros vardu. Kodėl kratomės savo garbingos istorijos ir su ja susijusių pavadinimų vien tik dėl to, kad jais jau buvo pasinaudoję svetimi?
Dar vienas istorinio neraštingumo ir valdžios neatsakingumo pavyzdys – buvusio premjero Gedimino Kirkilo vadovaujamos komisijos praėjusių metų pradžioje patvirtinta Lietuvos įvaizdžio koncepcija, skelbianti, kad Lietuva – drąsi šalis. Kaip vienas iš pagrindinių lietuvių tautos drąsos įrodymų joje pateikiama… pagonybė, kuri išliko mūsų platumose ilgiau nei bet kur kitur Europoje. O kodėl, pavyzdžiui, ne tai, kad mūsuose iki pat XIII amžiaus vidurio nebuvo miestų, o iki XVI amžiaus pradžios – savo rašto? Nuo kurių laikų kultūrinis atsilikimas tapo pasididžiavimo objektu? Paprastai didžiuojamasi pasiekimais, o ne užsitęsusiu jų nebuvimu. Jeigu ne Romos bažnyčia ir jos atnešta tikėjimo tikru Dievu, taip pat mokslo ir rašytinės teisės šviesa, būtume šiandien kaip kokia Rusijos platybėse pasimetusi šamanistų tautelė, kurios retos knygos greičiausiai būtų spausdinamos vadinamąja „kirilica“.
Beje, panašu, kad tai – ne vien tik nekalta kvailystė. Atsiverčiame rusiškojo revanšizmo „bibliją“ - Aleksandro Dugino veikalą „Geopolitinė Rusijos ateitis“. Lietuvai skirtame skyrelyje ten aiškiai parašyta, jog mūsų krašte Rusija privalanti kiršinti lietuvius su lenkais ir priešpastatyti katalikybei pagonybę. Prisiminkime ir sovietinės okupacijos metus, kai pagonybė buvo idealizuojama kaip tikros lietuvybės pirmapradis pagrindas, o krikščionybė - niekinama kaip svetimųjų sugalvotas ir mums neva primestas tikėjimas.
Po metų šio niekalo buvo atsisakyta, tik neteko girdėti, kad jo užsakovai ir „tvirtintojai“ ketintų kaip nors atlyginti valstybės iždui nuostolius, patirtus kuriant ir tiražuojant minėtą „koncepciją“ (o kur dar numanomi „atkatai“?).
Nieko keisto, kad matydami tokį atsainų (švelniai tariant) mūsų „sprendėjų“ požiūrį į Lietuvos istoriją, ją sėkmingai eksploatuoja mūsų kaimynai, pirmiausia lenkai ir gudai. Negaliu sakyti, jog jie ją „savinasi“, tiesiog jie nereikalauja iš Lietuvos istorijos personažų tokio kraujo, kalbos ir tikėjimo „pirminio grynumo“ ir lengvai inkorporuoja juos į savąją istoriją visur, kur tik tai įmanoma.
Štai ir dabar Lenkija ruošiasi tinkamai paminėti Šventojo Brunono Bonifaco aukos tūkstantmetį; šiam jubiliejui skirti renginiai vyks Lomžoje ir senovės galindų žemėse esančiame Gižycke. Lenkams nėra tiek svarbu, kad istorikai kol kas nesutaria dėl tikslesnės šventojo žūties vietos. Heinrichas G. Foigtas manė, kad tai įvyko galindų žemėje, dauguma lenkų istorikų – kad jotvingių miškuose, J. Bieniakas – kad Lietuvoje. Bronio Savukyno ir Tomo Baranausko nuomone, tai galėjo įvykti netoli Lietuvos Naugardo (dab. Naugarduko), o Letas Palmaitis iškėlė hipotezę, kad kalbėdami apie „prūsų ir rusų pasienį“ metraštininkai turėjo omenyje ne Kijevo Rusią, o Skalvoje įsikūrusius vikingus, nes suomiai iki šiol vadina jų palikuonis švedus „ruotsi“.
Kaip ten bebūtų, su Šv. Brunonu Kverfurtiečiu siejama itin svarbi mums data – Lietuvos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose tūkstantmetis. Atrodytų, kas gi čia dar neaišku. Bet...štai jums ir naujausias mankurtizmo pavyzdys, susijęs su Seimo nario, Kovo 11 akto signataro Emanuelio Zingerio visai logišku pasiūlymu pavadinti vieną Vilniaus gatvių Šv. Brunono vardu.
Tačiau tai neatrodo logiška ir savaime suprantama Vilniaus miesto pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisijos pirmininkui Vidmantui Martikoniui, nes, jo manymu, „Šv.Brunonas nėra susijęs su Vilniumi“. Kas jam iš to, kad mūsų Vilniaus tuomet apskritai dar nebuvo.
„Visų pirma misionieriui per galvą „uždavė“ Lietuvos ir Rusijos pasienyje (sprendžiant iš visko, V. Martikonis mano, kad tai turėtų būti vadinamosios Kaliningrado srities pasienis – I. M.). Be to, nemanau, kad šalies vardo tūkstantmečio minėjimas turėtų būti siejamas su Brunonu (! – I.M.). Šiaip ar taip šalis tuo metu buvo pagoniška valstybė, o į jį buvo žiūrima kaip į užkariautojų atstovą. Jo vardu gatvę pavadinti būtų galima nebent kaip šventojo. Vis dėlto man labiau prie širdies daugiau ryšių su Vilniumi turintys šventieji, pvz., šv. Kazimieras“ – taip savo erudiciją demonstravo ponas V. Martikonis.
Iš tikrųjų – kokie ten dar brunonai su netimerais ir jų svetimu (žydišku? vokišku? lenkišku?) tikėjimu? Juk V. Martikonis – ne tik minėtos komisijos pirmininkas, bet ir diplomuotas statybininkas – montuotojas, be to, jis yra išgarsėjęs ir kaip turtingiausias (keliasdešimt milijonų litų) Vilniaus miesto tarybos narys. Ar galima abejoti tokių universalių specialistų kompetencija?
Juk bus dar tų Lietuvos tūkstantmečių, ar ne taip, pone Vidmantai?
