Neseniai vienas žinomas verslininkas spaudoje pareiškė, kad Lietuvos ūkio ateitis – inovatyvios technologijos, o ne kiaulių auginimas.
Panašių pareiškimų, kad, pavyzdžiui, perspektyvesnis yra „inovatyvių produktų kūrimas“, o ne baldų gamyba, pas mus pasitaiko dažnokai. Štai buvęs ūkio ministras paskelbė, kad greitai Lietuva taps „didelės pridėtinės vertės“ paslaugų kraštu.
Lietuvoje dabar yra 3 mln. gyventojų, galinčių iš jų dirbti – 1,5–1,7 mln. Norint tapti naujoviškų paslaugų kraštu, dauguma žmonių turėtų dirbti būtent tokių paslaugų įmonėse.
O numatoma įkurti vos keletą įmonių. Jose dirbs keli tūkstančiai, ateityje, geriausiu atveju, – keliolika tūkstančių lietuvaičių.
Bet ar nuo to tapsime paslaugų kraštu? Ar šios įmonės padarys kokią nors pastebimą įtaką tautos ūkiui?
Beje, ūkio ministro pirmtakai anksčiau kalbėjo apie kitokią Lietuvą. Jie minėjo tranzito valstybę, kaimo, medicininį turizmą ir dar kažką. Tikslų daugoka ir jie keičiasi beveik su kiekvienu nauju ministru. Galima įtarti, kad ūkio vairininkai tikrų ilgalaikių orientyrų neturi ir nežino, kur ink vairuoja.
Kas šiuo metu svarbiau? „Kiaulių ir karvių auginimas“ ar žiniomis ir inovacijomis paremta gamyba?
Dabar dažnai linksniuojamas Indijos pavyzdys. Jos vyriausybė nuo 1990 metų atsisakė socialistinės orientacijos, pradėjo naikinti valstybinį ūkinės veiklos licencijavimą, kontrolę. Ekonomika pradėjo smarkiau augti.
Daug indų studijuodavo JAV. Pagerėjus sąlygoms, kai kurie jų grįžo ir ėmė kurti verslą gimtojoje šalyje. Internetas jau egzistavo, mokančių anglų kalbą ir išsimokslinusių indų netrūko. Grįžusieji pažinojo savo studijų kraštą, turėjo ten ryšių. Jie pradėjo iš Indijos aptarnauti JAV įmones ir žmones: steigti įvairius skambučių bei informacijos centrus, ruošti standartinę ir darbo imlią medžiagą JAV teisininkų, gydymo bei kitoms įstaigoms.
Apie 2 mln. indų jau dirba informacinių technologijų ir kitose paslaugas užsieniui teikiančiose įmonėse. JAV kompanija IBM dabar Indijoje turi daugiau darbuotojų nei Amerikoje.
Pasipylė straipsnių, net didelės apimties gerbiamų autorių knygų, kuriose teigiama, kad globalizacijos laikais, kai atpigęs transportas ir ryšiai, o internetas išplitęs po visą žemės rutulį, besivejančios valstybės gali aplenkti industrializacijos stadiją ir tiesiai iš žemės ūkio peršokti į paslaugų sektorių.
Tokio modernaus mąstymo atstovus atšaldė patys indai. Šalies vyriausybė neseniai paskelbė, kad svarbiausias jų ūkinis tikslas yra darbui imlios pramonės plėtra. Tie 2 mln. dirbančių informacinių paslaugų sektoriuje Indijoje, kur gyvena 1,3 mlrd., o potencialų darbuotojų yra 600–700 mln., nesudaro nė 1 proc. Lašas jūroje.
Žemės ūkio ar apdirbamosios pramonės priešpriešinimas mokslui imlioms įmonėms nekorektiškas ir ekonomiškai netinkamas. Turtingose valstybėse išplėtoti visi ūkio sektoriai.
Lietuvos ateitis yra ir kiaulių bei karvių auginimas, ir apdirbamoji pramonė, ir mokslui imli gamyba.
Prieš devynerius metus buvo bandoma sudaryti Lietuvos ūkio raidos strategiją, bet panašūs klausimai rimtai neanalizuoti.
Vytautas Karpuška
