2008 m. gegužės 29-tos, rytą, atsidaręs tinklalapį, pasijutau labai maloniai: beveik visiškai sujauktoje, melais, sukčiavimais, nesąžiningumu grįstoje, žmonių apgaudinėjimu aptemdytoje Lietuvos politikos padangėje blykstelėjo tikrai šviesus žiburėlis. Tokių malonių akimirkų neteko pergyventi nuo Sąjūdžio laikų. „Kandidatą į Seimą parenkant kuriame nors rajone yra labai svarbi tiek to rajono gyventojų, tiek partijos skyriaus nuomonė. Tam, kad būtų plečiama demokratija bei skatinamas naujų kompetentingų ir sąžiningų žmonių atėjimas į politiką, sprendimai dėl kandidato rinkiminėje apygardoje turėtų būti priimami tos apygardos partijos narių ir jų rėmėjų susirinkime, slaptai balsuojant ir sudarant galimybę rinktis iš kelių kandidatų“ – rašo Seimo narys Kęstutis Čilinskas Tėvynės sąjungos vadovybei, parinkusiai jį partijos kandidatu į būsimą Lietuvos Seimą vienmandatėje Dzūkijos apygardoje, reikalaudamas jį iš to kandidatų sąrašo išbraukti. „Tokios atrankos Alytaus krašte nebuvo“ – prideda šis Lietuvoje žymus advokatas, savo nusiteikimą dar paryškindamas teiginiu, kad „būtų neetiška iš viršaus nuleisti jo kandidatūrą būtent TS Alytaus rajono skyriui, nes esmingai nesutampa jo ir TS Alytaus skyriaus vadovų, kurie kartu yra ir rajono savivaldybės vadovai, požiūriai į valstybės tarnybos etiką, gyventojų teises ir įstatymų vykdymą.“
Tai ryžtingas, drąsus išmintingo ir doro Lietuvos politiko žingsnis, tik labai gaila, kad jis pirmas ir tik dabar žengiamas. Šią mintį, kurios įkyrų piršimą mano rašiniuose, manau, skaitytojai jau seniai pastebėjo, puoselėju nuo nepriklausomybės pradžios, niekaip negalėdamas susigyventi su politinių partijų vadovybių Vilniuje tiesiog buku įžūlumu, visiškai nesiskaitant su piliečių valia, sudaryti partijų kandidatų sąrašus, taip pat parinkti kandidatus vienmandatėms apygardoms, primesti juos rinkėjams, dargi ciniškai „įspėjant“ už juos balsuojant daryti atranką. Atranką iš ko: iš vieno partijos sąrašo, kai tik už jį visą tegalima balsuoti, ir iš vieno partijos vadovybės primesto kandidato? Tad ir džiaugiuosi pagaliau tokią pat viešai reiškiamą nuomonę išgirdęs iš žymios lietuvių tautos asmenybės. Nepažįstu gerb. Kęstučio Čilinsko, bet tokią nuomonę apie jį susidariau iš spaudos, aprašiusios jo laikyseną tame pačiame Dzūkijos rajone kandidatuojant prieš Viktorą Uspaskichą ir po išrinkimo jo labai garbingą elgesį ir, gaila, labai trumpalaikį darbą Seime. Bet manau, kad neklystu. Todėl ir visu šimtu nuošimčiu pritariu jo garbingam, o šiuo laiku, dar ir ypač drąsiam sprendimui atsisakyti dabar jau vadinamos Krikščionių demokratų – Tėvynės sąjungos jungtinės partijos malonės. Tačiau, deja, nepritariu jo kitam, nors pripažįstu – tai yra ne kieno kito, bet tik jo paties valia, sprendimui iš viso į Lietuvos Seimą nekandidatuoti. Gerai žinau ir suprantu, koks sunkus, beje, ir išlaidingas bus jo kelias į Seimą ir koks sunkus darbas į jį patekus. Tačiau taip pat gerai žinau, kad be tokių šviesių žiburėlių, ypač ryžtingų pradininkų, Lietuvos valstybės politinė padangė niekada nesušvis.
Todėl ir iš visos širdies prašau: garbingas lietuvi, rankų nenuleisk, kandidatuok. Tai sakau tikėdamas, kad tokių garbingų ir Jus suprantančių lietuvių pakaks Jums paremti ir į Seimo kėdę pasodinti. Manau, ir toje pačioje Dzūkijos apygardoje, ir tų pačių, Jus pirmą kartą į Seimą išrinkusių. O iš savo pusės, jeigu šis mano kuklus balselis iki mielų ir dainingų dzūkų kaip nors nusiskardens, prašau jų – Kęstučio Čilinsko atžvilgiu pakartokite savo pilietinę pareigą taip pat, kaip ją atlikote praėjusiuose rinkimuose. O būdų yra, gal net keli. Vienas: pats Kęstutis Čilinskas, kaip nė kokiai partijai nepriklausantis asmuo, gali kelti savo kandidatūrą ir prašyti rinkėjų paramos. Antras: gali susiburti keli veiklesni jo rėmėjai – pradininkai ir suorganizuoti nepriklausomų piliečių grupę Čilinsko kandidatūrai kelti ir ją remti. Trečias: taip pat gali padaryti ir kuri nors visuomeninė organizacija arba jų kelių grupė.
O kodėl kartu su rudens baravykais negali išdygti, sakykim, Dzūkijos moterų ir merginų susivienijimas už Kęstutį Čilinską. Jos tikrai galėtų ir daug vyrų sudominti.
Nelaikykite šio rašinio politine propaganda, nes jis toks nėra. Netaikau jo nė išskirtinai Čilinskui. Jis čia tinka tik kaip idealus pavyzdys ir pradžia nevykusiai, nei lietuvių tautai, nei Lietuvos valstybei, bet tik nuolat save persirenkančioms ir dėl to jau oligarchija tampančioms partijų vadovybėms naudingai rinkimų sąrangai, o per ją – ir naujo Seimo sudėčiai, pakeisti. Manau, kad mano rašinių skaitytojai prisimins mano ankstesniuosius siūlymus rajonų rinkėjams atsisakyti nuolatinių partijų primetamų kandidatų, kurių dauguma – pačios partijų vadovybės ar joms artimi paslaugūnai, bet, kaip čia Kęstutis Čilinskas siūlo ar kuriuo nors kitu demokratiniu būdu, kandidatus į Seimą patiems pasirinkti. Iš tikrųjų juk dabartinis kandidatų parinkimas nėra nė kokia demokratija, bet tik partijų vadovybių diktatas. Negi iš tikrųjų mes to nesuprantame? O jeigu suprantame, tai Kęstučio Čilinsko atvejis sudaro gerą progą to diktato atsikratyti ir čia siūlomu pavyzdžiu rinkimų eigą pakeisti dar net šiais metais. Jeigu tik būtų noro, laiko tikrai užtektų.
Į Čilinsko siūlymą atsiliepusieji, bent dauguma jų, taip pat kaip ir aš, pataria jam į Seimą kandidatuoti. Šį siūlymą dar kartą patvirtindamas, manau, kad tai – būtinybė. Viena: Kęstučio Čilinsko pradėtas darbas Seime ir požiūris į jį turi būti tęsiamas, o be jo – ta kryptimi nieko nebus. Bent artimoje ateityje. Antra: atsisakymą kandidatuoti laikau pasitraukimu iš pradėto Lietuvai labai naudingo darbo. O pasitraukimas – visada yra pralaimėjimas. O šiuo atveju – net dvigubas: ir Kęstučio Čilinsko kaip sugebančio politiko asmeniškas, ir jo netenkančios Lietuvos. Nes nedalyvaudamas veikimo lauke, jame jau nieko nebegali padaryti, net ir geriausias idėjas turėdamas. Ir trečia: Čilinskas turi būti savo viešai išryškinto sumanymo keisti kandidatų į Seimą parinkimo būdą, dargi primenant – iš oligarchinio diktatūrinio į demokratinį, vedlys, bent jau savo pavyzdžiu skatinantis šiuo keliu pasukti ir kitas vienmandates apygardas. Nuo šiandien kandidatus į Seimą joms parenka ne partijų vadovybės Vilniuje, bet demokratiniu slaptu balsavimu išrenka arba partijų skyriai, arba susibūrę nepartiniai piliečiai, arba visuomeninės organizacijos, ir ne iš vieno, bet iš kelių pasiūlytų asmenų. Taškas. Ir jeigu per šį rudenį įvyksiančius Lietuvos Seimo rinkimus taip būtų padaryta bent tuzine apygardų, per aštuoniolika nepriklausomybės metų sukietėjęs storas rinkimų ledas būtų pralaužtas ir oligarchų geros dienos pradėtos skaičiuoti. Ar yra pradininkų – savanorių? Prie jų mielai prisidėčiau. Net ir vienu kitu litu.
