Psichiatrinio skyriaus medicinos slaugytoja dirbanti Genovaitė pasakoja tą dieną prisimenanti iki šiol: „Prisiminti gimdymą – nesunku, kadangi jis vis dar neiškrito iš atminties (šypsosi). Sūnus buvo trečias vaikas šeimoje ir pats didžiausias.“
G. Bušniauskienės žiniomis, iki 1993-ųjų jų miestelyje buvo gimęs ir dar vienas kūdikis, kuris svėrė apie 6 kilogramus. Žinia apie gimusį 6 kg 80 gr kūdikį Lietuvą apskriejo kaip mat – čia pat į ligoninę sulėkė televizijos bei spaudos žurnalistai.
Genovaitė teigia, kad tuo metu dėmesio ji sulaukė tiek, kad eidami pro šoną gatvėje žmonės badydavo į palatą, kurioje gulėjo su kūdikiu moteris, pirštais.
„Sakydavo – čia ta, va šita!“ – dabar juokiasi G. Bušniauskienė.
Sudėtingas gimdymas
Nors džiaugsmas sulaukus sūnaus buvo begalinis, tačiau Genovaitė teigia, kad gimdymas buvo be galo sudėtingas, o ir patirtį ligoninėje apkartino skaudūs, širdį veriantys vienos gydytojos žodžiai:
„Man buvo atlikta Cezario pjūvio operacija. Atvykęs aplankyti į ligoninę vyras, pamenu, klausė manęs, kur yra mūsų vaikas. O aš niekaip negalėjau suprasti, kokio vaiko jis čia ieško, neturėjau jo. Buvau taip apsvaigusi nuo narkozės, kad visai nesiorientavau.
Pats gimdymas, kaip ir atsistatymas po jo, buvo sudėtingas, matyt, kad labai daug nukraujavau, man buvo vis perpilamas kraujas, kuris niekaip neatsistatė. Juokingiausia tai, kad dar prieš gimdymą, penktadienį, mane apžiūrėjęs skyriaus vedėjas nustatė, kad vaiko svoris bus kažkur apie 4,5 kilogramų. Tai kitą dieną po gimdymo atėjęs pas mane jis man paėmė už rankos ir sako: „Labai atsiprašau, apsirikau tik ant pusantro kilogramo“ (juokiasi).
Teko susidurti ir su nemalonia patirtimi, kai rytą sulaukiau vaikų gydytojos... Įėjusi į palatą ji man sarkastiškai drėbtelėjo, kad „nėra čia kuo didžiuotis nesveiką vaiką pagimdžius“. Nepasigėdijo ir taip drėbė tiesiai į akis. Dar paklausė, kaip taip sugebėjau vaiką nupenėti, o aš ir atsakiau, kad turbūt su šaukščiuku per bambą maitinau, nežinau, kaip daugiau galima paaiškinti. Vėliau už žodžius gavau dar ir pylos, kad mandravoju.“
Anot Genovaitės, po tokių skaudžių žodžių ji nuverkė posmelį ir tuo viskas baigėsi. Tik vėliau ji sužinojo, ką omenyje galėjo turėti medikė. Kaip tyčia, tuo metu, kai pašnekovė gulėjo ligoninėje, pamainos metu dirbo jos buvusi kursiokė, kuri kitą rytą Genovaitei ir papasakojo, kad vaikas gimė negyvas, teko gaivinti jį elektrošoku.
Visgi, nepaisant patirtų sunkumų pašnekovė sako, kad yra be galo dėkinga tuo metu dirbusiai skyriaus vedėjai, kuri ne tik nusipelnė pagarbos už atsidavimą savo darbui, tačiau ir už nuoširdų rūpinimąsi Genovaitės sveikata.
Laimei, augant mažylis stiprėjo, buvo sveikas ir nesiskundė apetitu. Pašnekovė dabar juokiasi, kad pasirodant gydytojui vis sulaukdavo barimo, kadangi vaikas į mėnesį priaugdavo po kilogramą.
„Sakydavo nebepenėti vaiko, bet ką aš galėjau padaryti? Sūnus augo ir toliau, buvo storuliukas. Paskui tik, kai ėmė rūpėti panelės, pradėjo mesti svorį, aktyviai sportuoti. Baigė jūreivystę, išaugo labai geras vaikas. Kuomet jam buvo 8-eri, tapau našle, vaikus teko auginti vienai. Tačiau vaikai labai padėjo, stengėsi gerai mokytis, kad mamai vienai už mokslus nereikėtų mokėti“, – jautriai žodžius renka G. Bušniauskienė.
Vyresnysis sūnus bei dukra, taip pat kaip ir Arnoldas, gimė dideli. Genovaitė prisimena, kad pirmagimis sūnus svėrė 4 kg 600 gr, o dukra – 5 kg 230 gr, tačiau buvo labai ilga – net 61 cm ūgio.
Abu moters sūnus baigė Lietuvos aukštąją jūreivystės mokykla – vyresnysis baigęs studijas šiuo metu jūroje dirba laivavedžiu, o jaunesnysis – inžinierius. Visgi, negavęs darbo pagal specialybę, išvyko dirbti bei gyventi į Norvegiją. Šioje šalyje su šeima taip pat gyvena ir G. Bušniauskienės dukra.
Tačiau dabar Genovaitė džiaugiasi, kad jau visai netrukus sūnus sugrįš kartu su žmona gyventi į Lietuvą:
„Labai gerai, labai jau laukiu vaikų. Visi užaugo puikūs, kaip tik gali padeda, gelbėja esant reikalams, kad tik būtų kuo geriau. Parveža ir lauktuvių, aišku, ir mama neatsilieka (nusišypso). Aišku, visokių išdaigų yra buvę, bet, kaip sakau, normos ribose.
Apdovanota esu ir keturiais anūkais – trimis mergaitėmis ir berniuku, kuris yra mūsų karalius. Labai gražiai sugyvename, kartu su anūkais ir pakeliaujame, ir susitinkame. Negaliu skųstis ir nuostabiu žentu bei šauniomis marčiomis.“
Sunkumų gyvenime buvo ir daugiau
Pašnekovė sako, kad sunkus jauniausio sūnaus gimdymas buvo ne vienintelė karti patirtis – būdamas vos trejų metukų vaikas įlūžo į tvenkinį. Laimei, mažylį pastebėjo pro šalį dviračiu mynę kaimynų vaikai. Prisimindama įvykį Genovaitė sako, kad vaikas buvo išgelbėtas tik atsitiktinumo dėka – būtent tuo metu berniukų dviračiui nukrito grandinė.
„Tuo metu buvau darbe ir tik žiūriu, kad atveža man mano visą sušlapusį vaiką. Iki šiol taip ir nežinome, ar ten buvo kokia eketė, ar kas, bet jis tiesiog įsmuko ir laikėsi pasirėmęs rankomis. Pamatę įlūžusį vaiką tvenkinyje berniukai nepasimetė ir nubėgo kreiptis pagalbos į suaugusią kaimynę, kuri į pagalbą pasikvietė kitą kaimyną.
Tuo metu sesuo jau laužė ledus ir skubėjo link savo broliuko. Vėliau viską perėmė kaimynas, kuris dar ir sesės perklausė, ar nereikia jai pačiai padėti sugrįžti į krantą. Taip visų pastangomis vaikas ir buvo išgelbėtas. Už tai visiems esu labai dėkinga, nes jei ne jie, nežinau, kaip būtų viskas pasibaigę. Todėl lenkiu galvą už jų budrumą, sumanumą ir nepasimetimą.“
Nepalūžti tą akimirką, tikriausiai, privertė ir stiprus Genovaitės būdas – daugiau nei 30 metų moteris dirba psichikos sveikatos slaugytoja, todėl savo praktikoje ji yra visko regėjusi. Moters darbas iš tiesų sudėtingas ir reikalaujantis tvirto charakterio – ji dirba su pačiais sudėtingiausiais ligoniais.
„Jau nuo 1999-ųjų dirbu psichikos sveikatos slaugytoja. Šiuo metu konkrečiai darbuotis tenka su itin ūmiais ligoniais. Darbe būna visko, tačiau man mano darbas labai patinka. Tikriausiai, niekuomet nekeisčiau jo į jokį kitą. Žinoma, pavargsti, bet esi išmokytas per daug visko neimti į galvą. Panašiai, kaip ir gyvenime, taip ir darbe save bei pacientus mokai į gyvenimą žiūrėti taip, kas jame yra geriausio. O kad būna ir gero, ir blogo – žinome visi“, – pasakoja ji.
Genovaitė sako, kad dirbti su ūmiais ligoniais ji turi specialią kvalifikaciją. Ji pripažįsta, kad toks darbas – ne visiems. Pasiteiravus, ar būti tokioje aplinkoje kiekvieną dieną nėra baisu ar sudėtinga, G. Bušniauskienė tikina, kad dabartiniai ligoniai nebėra tokie, kokie buvo prieš daug metų, kai ši tik pradėjo dirbti:
„Anksčiau pas mus į Šaukėnus atveždavo ryškiai pavojingesnius asmenis. O dabar yra sanitarai, išmoksti ir pats su jais bendrauti. Žinai, kad negali jiems prieštarauti, tad to ir nedarai. O jeigu taip nutinka – užsitrauki jų nemalonę ir tuomet kaip su mažais vaikais kalbi, bandai ir vėl prisijaukinti. Liestis taip pat negali, nes tokio veiksmo šie nesupranta, turi laikytis atstumo ir visada įvertinti situaciją, kad nebūtum užpultas. Per tiek metų esu ir iškoliota, ir apspjaudyta.“
Pasak Genovaitės, anksčiau darbe tekdavo susidurti ir su vagystėmis, kadangi atvežti tiesiai iš kalėjimo pacientai apvogdavo kabinetus, ieškodavo stiprių vaistų, kad galėtų apsisvaiginti. Tačiau dabar net ir sulaukus grasinimų į tai Genovaitė moja ranka.
„Ateini ryte į darbą, o tau ir sako: „Labas, mūsų daktaryte, sesute, kaip išmiegojote, kaip gyvenate?“ Iškart tik nuotaika pakyla (nusišypso). Būna visko, o jei ir grasina, nekreipiu į tai dėmesio arba sakau: „Bus kaip bus, matyt, toks jau mano likimas“ – sako pašnekovė.
