Keistina – jeigu tokia politika yra? O jeigu irgi nėra, tai reikia ir ją sugalvoti. Bet pirmiausia – ar žinome, koks turi būti Lietuvos valstybės vidaus politikos tikslas?
Atsakymų į šį klausimą tikrai būtų ne vienas. Ne šio straipsnio uždavinys leistis jų ieškojimo keliu, tad kol kas pasitenkinkim tik vienu, dėl kurio vargu ar kas norėtų ginčytis. Mano supratimu, jis būtų: išlaikyti laisvą, nepriklausomą, demokratinę valstybę ir sudaryti sąlygas bei padėti jos gyventojams kurti savo gyvenimo gerovę. Bet vėl klausimas, kaip tai padaryti? Išlaikyti ir sudaryti sąlygas kurti – abu uždaviniai dideli, jų vykdymas sunkus. Dėl to – nestebėtina ir nuomonių gausa.
Į mano straipsnį 2007 m. gegužės pradžioje “Pergalvotina Lietuvos užsienio politika”, kuriame šis klausimas buvo paliestas, pora atsiliepusiųjų, pateikia gana būdingus samprotavimus.
„Lietuvos kaip valstybės išlikimo užtikrinimas yra nepriklausomų Estijos ir Lietuvos valstybių būvimas. Jeigu mes nesirūpinsime estais ir latviais labiau nei savimi, Lietuvos nebeliks. Labiau bešališkų ir ištikimesnių draugų šiandien mes – Lietuva – nebeturim…” – rašo vienas skaitytojas.
“Lietuvos išlikimo užtikrinimas - jos piliečiai. Lietuvos išlikimas priklauso nuo tų, kurie mintyse ir širdyse nešioja Lietuvos Respubliką kaip visų jos piliečių bendrą reikalą. Tokių nėra dauguma. Daug yra abejingų, bet jie mums svarbūs…” – samprotauja kitas.
Ir jie abu turi tiesos. Bet šiek tiek ir pro šalį šauna. Nors, kaip praėjusios savaitės straipsnyje minėjau, Estijos ir Latvijos nepriklausomybės Lietuvai svarbios, labai svarbi jų draugystė bei bendradarbystė užsienio, beje, net ir vidaus politikoje - tačiau vis dėlto manau, kad daugiau rūpintis mes turime savimi ir kad dabar šio rūpesčio per mažai. Ypač viršūnėse. Taip pat nesiginčysiu nei dėl piliečių nusiteikimo svarbos. Tačiau ar tikrai jie yra Lietuvos valstybės išlikimo pagrindinė atrama? Tvirtai tariu - ne. Tikrasis Lietuvos kaip valstybės išlikimo užtikrintojas yra niekas kitas, bet tik daug metų dėl jos kovojusi ir ją atkūrusi lietuvių tauta.
Tai be jokių abejonių įrodyta tikrovė, išsiryškinusi per visą, istorijoje žinomą, Lietuvos tūkstantmetį. Kol gyva ir susipratusi buvo lietuvių tauta, gyva buvo ir jos valstybė. Tautos susipratimui nusilpus, žlugo ir valstybė. Ryškiausi pavyzdžiai – Liublino unija ir Lietuvos padalinimas. O praėjusio šimtmečio pradžioje įkurtoji ir pabaigoje atkurtoji nepriklausoma Lietuva yra atgimusio ir net žiauraus okupanto nepajėgto nuslopinti lietuvių tautinio susipratimo pavyzdžiai. Todėl šiandien besirūpindami valstybės išlikimu, didžiausios atramos turime ieškoti ne pas nors ir labai brangius bei reikalingus kaimynus, ne pas taip pat svarbius Lietuvos piliečius, bet tik pas lietuvius tautiečius.
Tai yra Lietuvos valstybės svarbiausioji vidaus politikos dalis. Idėjinė dalis. Tačiau, deja, ji buvo ir tebėra užmiršta. Ji skaisčiai sušvito po 1990 metų Kovo Vienuoliktosios, tačiau greit ir užgeso. Okupacijos pradžioje pradėtas lietuvių tautos naikinimas laisvės kovotojų žudynėmis, kalėjimais ir masiškais trėmimas buvo tęsiamas ir tiems žiaurumams pasibaigus. Sovietinis komunizmas sugalvojo lietuvių tautą naikinančią „homo sovieticus“ politiką, ir ji turėjo visgi didelį poveikį po laisvės kovų augančiai bei bręstančiai jaunesniajai kartai. Po Kovo Vienuoliktosios šios bjaurasties nepaliesti likę lietuviai patriotai, tikiu, jų visgi buvo dar nemažai, bandė jos atsikratyti. Ir atrodė, gana sėmingai. Tačiau iš Vakarų, kurie tada Lietuvai švietė kaip skaisčiausia saulė, nejučiomis pradėjo atslinkti taip pat tautą naikinantis kosmopolitizmas, prisidengęs pilietinės visuomenės kūrimo idėjomis. Ir, deja, prilipo.
Lūžis įvyko iš švietimo ministro pareigų pašalinus tautinį brandinimą bei auklėjimą puoselėti pradėjusį švietimo ministrą Zigmą Zinkevičių. Į Lietuvos mokyklas buvo įvestas pilietinis auklėjimas. Dėl to ir kosmopolitų mestas šūkis „patriotas – idiotas“ visgi tebėra gajus. Ir nė kiek negeriau, kai lietuviui patriotui prikergiamas dar ir nacio, fašisto vardas.
Neteigiu, kad tautinį auklėjimą į Lietuvos mokyklas įvedus ir visaip kitaip lietuvišką tautiškumą puoselėti pradėjus, naujos išeivijos nebūtų buvę, nes didelę dalį jos lėmė ekonominės priežastys, bet drįstu tvirtinti, kad ji būtų buvusi žymiai, ko gero, gal net per pusę mažesnė.
Tačiau tikrai nebūtų buvę tokių liguistų postringavimų, kaip neseniai „Lietuvos ryte“ išspausdintas Jurgos D. Martini rašinys apie tūlos Kristinos Sabaliauskaitės straipsnius iš Londono, kuriuose aprašoma Amerikoje už arabo ištekėjusi ir jau suspėjusi išsiskirti Lietuvoje mokslus baigusi lietuvė gydytoja, kuri tik Amerikoje „pasijuto laisvu žmogumi“, kai „atsikratė lietuviško nacionalizmo“. „Nepažįstu „smetoninės“ Lietuvos, kaip mano giminės JAV; nepaliko man per daug didelio įspūdžio ir Landsbergio – Brazausko laikotarpis, kai emigravau; neturiu jausmų tai Lietuvai, kokią pažįstu, neapsimesiu, kad man labai patinka dabartinė Lietuva, kokią ją matau iš spaudos“ - pasakojasi buvusi arabo žmona. „Nesu Lietuvos patriotė, nes užaugau sovietų Lietuvoje su pionierišku kaklaraiščiu, komjaunuolės ženkliuku ir porą kartų per metus skalbiama uniforma” – prisipažįsta, kodėl tokia tapo ši, save laiminga vadinanti, išeivė. Laiminga?
Nors ir ilgo straipsnio žodžiais tai ypatingai bandoma pabrėžti, tačiau visa rašinio dvasia - tai liudija ir čia keli pakartoti jos teiginiai - yra tik labai nelaimingos, savo gyvenimu nusivylusios, moters rauda. Ir jeigu sovietiškų kaklaraiščių, ženkliukų bei neskalbtų uniformų sumaitota jos gležnutė jaunuoliška dvasia po Kovo Vienuoliktosios būtų radusi užuovėją lietuviškoje tautinėje mokykloje, lietuviškoje tautinėje visuomenėje, žymėtoje lietuviškais kaklaraiščiais, lietuviškais ženkliukais, išplautais ir dailiai išlygintais lietuviškais tautiniais drabužiais, šiandien ji gydytojautų Lietuvoje, augintų ne arabukus, bet lietuviukus ir tokių gėdingų, savo tautą teršiančių, prigimtinę vertybę niekinančių, sapalionių nerašytų. O dabar ji – tik klasiškas nevykusios, tarčiau, net gėdingos Lietuvos vidaus politikos padarinys. Lietuvių tautą paniekinusių kosmopolitiškos pilietinės visuomenės kūrėjų vaisius. Ir deja, ne ji viena. Kas į tai dėmesį atkreips? Ar norės kas ginčytis, kad šioje jautrioje vidaus politikos srityje pokyčių nereikia? Ar suvoks Lietuvos valdžios, kur jų remiami bei palaikomi kosmopolitiškos pilietinės visuomenės kūrėjai Lietuvos valstybę nuvedė, „homo sovieticus“ pakeisdami į „homo pilieticus“? Ar pusė milijono iš Tėvynės išvykusių lietuvių jiems nė motais? Ar čia tik valstybės vadovų nesusipratimas, ar tyčinė kieno nors politika, brukama už kažką lietuvių tautai naikinti? Nuolat ir sistemiškai. Nes lietuviai tik naciai, fašistai, kažkokie hitlerininkai. Ar ne tokiam uždaviniui ir Murza pasamdytas? Atrodo, jog kam nors labai rūpi šia bjaurastimi dergti lietuvių tautą ir šiam tikslui paslaugūnų ieškoti Lietuvoje. Taip pat kaip bolševikmečiu.
Jau ne kartą priminiau, bet čia vėl noriu pakartoti pilietinės visuomenės kūrėjų Lietuvoje nusivylimą. Neklauso jų tie vadinami „piliečiai“, ir tiek. Atsisakyti prigimtos lietuvių tautos vertybės - nors jau ir gerokai nusilpusio tautiškumo vardan kažkokio sunkiai suvokiamo dirbtinio pilietiškumo lietuviai ne taip jau labai linkę. Tad ar ne laikas būtų pilietininkams pripažinti nepasisekimą ir nustoti lietuvių tautą žlugdyti, jeigu jau kategoriškai atisakoma ją ugdyti ir brandinti? Savoje lietuvių tautos valstybėje? Juk kitose tautose - ryškiausias pavyzdys čia būtų visada tautiškai patriotiškai nusiteikusi Lenkija - apie tokias „idėjas“ net nesapnuojama.
Čia aptariau idėjinę Lietuvos vidaus politikos dalį ir siūlau pradėti ją įgyvendinti, nes jau net septyniolika metų pavėluota. Kitame rašinyje bandysiu pažvelgti į jos ekonominę pusę, kuria, beje – ne be pagrindo, teisinasi daugumas naujųjų išeivių.
“Amerikos lietuvis”, www.alietuvis.com
