“Dabar dar tebevyksta griovimas” – piktokai kalbėjo Seimo narys mano bičiulis nuo vaikystės dienų, paklaustas apie kuriamą naują Lietuvos vidaus santvarką porai metų nuo nepriklausomybės atkūrimo praėjus. Gerai, diktatūrinę sovietinę tvarką juk reikia pakeisti, pasakiau, primindamas ne vieną pranešimą spaudoje apie visų valdžių kalbas valstybės sandarą, grąžinti žmonėms sovietinių valdžių atimtą turtą, išdalinti valstybinį, pereiti į laisvos rinkos ekonomiją.
Demokratiškai kalbant, šalia žodžio laisvės sudaryti sąlygas ir ekonominei laisvei. Bet taip tik kalbama, tačiau daroma nedaug, pyko toliau Seimo narys - politinis kalinys, buvęs veiklus ateitininkas, suimtas antrosios okupacijos pradžioje, vos tik baigęs inžinerijos mokslus.
Sugriovus, juk reikia ką nors ir statyti, bet dabar to nėra. Tad kas gali išeiti? Kai, šalia to, kartu vyksta ir grobstymas. Valdžia griauna, o šiuo vyksmu naudodamiesi įvairūs apsukruoliai kas dar kas lieka – griebia sau. Kartais net tie patys griovėjai, valdžios žmonės, tyčia sugriauna, arba tik “apgriauna”, kad paskui, pigiai neva pirkdami, iš tikrųjų turtą pasisavina, byrėjo seimūno žodžiai. Ir netrukus įsitikinau, kad šis taurus lietuvis sakė teisybę. Pirmiausia vyko kolūkių naikinimas.Juose dirbantiems greitosiomis buvo atmatuota po tris hektarus žemės, nepaisant, kam toji žemė anksčiu priklausė. Ir kodėl po tris? Ilgai kraipiau galvą, kai viešėdamas Amerikoje ir ieškodamas paramos kandidatas į ūkio ministrus krikščionis demokratas man porino, kad iš jų puikiausiai gali pragyventi keturių asmenų šeima. Užauginti vaikus ir net išleisti į mokslą.
Mano tėveliai ne taip jau lengvai “sudūrinėjo galus” mane ir jaunesnį mano brolį leisdami į mokslą Smetonos laikais iš trisdešimt dviejų hektarų žemės, atsargiai priminiau. Ūkininkavimas tada buvo atsilikęs, pagrindinė jėga buvo arklys, švietė mane, ūkininko sūnų, spėju, sovietinis miestelėnas žinovas. Dabar ūkis mechanizuotas, vandens nubėgimo vamzdžiai, traktoriai, pagerinta sėja, trąšos, derlius kelis kartus didesnis, nepasidavė kandidatas į ministrus. Nežinau, kur jis dabar yra ir ką veikia, tad gal ir nežino, kas atsitiko su žemės ūkiu, kuriame ponauja nauji “dvarininkai”, o jame dirbanti keturių asmenų šeima turi verstis iš gal tik keturių šimtų litų atlyginimo per mėnesį. Dar daug buvusių ūkių paveldėtojų skundžiasi iki šio laiko savo tėvų palikimo neatgavę. Tai tokių “žinovų” darbo rezultatai.
Panašiu būdu buvo sunaikintos ir okupanto įkurtos įvairios gamybos įmonės. Kai kurios žlugo, kai kurios “apgriautos” buvo apsukruolių, buvusių jų vadovų partiečių privatizuotos.Taip pat, kaip ir visas kitas valstybinis, buvęs privatus ar naujai sukurtas, turtas, kurio naujieji savininkai, beje, kokį dešimtį buvę tylūs, dabar jau garsūs milijonieriai, nauji seimūnai, aukšti įvairių valdžių pareigūnai. O paprastesnis, kuklesnis, aišku ir sąžiningesnis lietuvis, kaip buvo skriaudžiamas sovietinių „funkcionierių –nomenklatūrininkų“, taip pat užguitas liko ir dabar. Daugeliu atveju, net kailius išvertusių tų pačių buvusių skriaudėjų.
Daugybė lietuvių negali atgauti net okupacijos laikotarpiu sunkiai sukauptų savo santaupų, kietai užrakintų kažkur Maskvos bankuose. Ir tik dėl naujų Lietuvos vadovų nesusigaudymo tokius reikalus tvarkyti laiku, aplaidumo arba tiesiog žioplumo. Beje, ar ne dėl tokio paties žioplumo buvo prarastas ir okupanto Lietuvai priskirtas, palyginti, nemažas žvejybos laivynas? Juk ten - milijardai litų turto, taip pat milijardais matuojamos verslo galimybės, tūkstančiai darbo vietų. Šiandien gal belieka tik spėlioti, kokia Lietuvos ekonominė padėtis būtų buvusi, jeigu valstybės žinioje esantis turtas būtų buvęs padalintas kitaip? Vadinkim, dorai, sąžiningai ir išmintingai. Nusavintas būtų buvęs grąžintas savininkams arba jų teisių paveldėtojams, niekam nepriklausantis valstybinis – padalintas visiems piliečiams po lygiai. Niekų kalba, tėkš ne vienas. Iš okupanto per pusšimtį metų taip supainiotos turtinės padėties nė šimtas saliamonų nebūtų galėję rasti išmintingo sprendimo. Išmintingo – gal ir ne, nes sunku būtų tą išmintingumą nustatyti. Bet tvirtai tikiu, kad buvo galima rasti daugiau ar mažiau sąžiningą sprendimą, jeigu jo bent būtų buvę ieškota. Deja, iki šiol mintas šios Lietuvos vidaus politikos srities kelias lietuvių tautą grąžino į bajorų laikus: turtingą aukštuomenę ir skurdžią visuomenę. Dar blogiau: toji turtinga aukštuomenė – ta pati buvusi “sovietinė nomenklatūra”, baigianti įgrūsti oligarchinį valdymą. Dvidešimt pirmame amžiuje demokratinei Lietuvos valstybei.
Ir dėl to, mano nuomone, reikia labai susirūpinti. Gerai, gal ir reikia, bet kas yra ir kur yra tie, kurie tą rūpestį galėtų paversti iš tos duobės valstybę traukiančiu veiksmu – bus man visuomenės klausimas. Šalia to, koks tas veiksmas turėtų būti? Tarkim ir pripažinę turto grąžinimo bei paskirstymo klaidą, ar šiandien begalime ją pataisyti?
Visos, gal ir ne, bet prie gerų norų jos dalį, net ir nemenką, atitaisyti visgi galima. Pvz., sąžiningiems pareigūnams kruopščiai peržiūrint bent jau stambiųjų gamyklų, įmonių, nuosavybių privatinimo kelius, staiga turtuoliais tapusių kelią į jų milijonus. Kažin kas paaiškėtų “Mažeikų naftos” pardavimo Williams ir “Alita” privatizavimo visas paslaptis atskleidus? Vertėtų “pasiknaisioti” ir po mažesnių įmonių bei gamyklų naujųjų savininkų jų įsigijimo plonybes, ypač staiga verslininkėmis tapusių seimūnų žmonų valdomų. Šio turto perskirstymas ir padalinimas tarp įmonėse bei gamyklose dirbančiųjų pakeistų jų vadovybes, darbo nuotaikas, ir viskas jose pagerėtų. Nes visiems vienodai rūpėtų. uždirbti daugiau pelno ir jį pasidalinti. Pvz., atlyginimų kėlimu ar pelno nuošimčiais. Ir vėl tik spėliojimas, kokia Lietuvos ekonominė padėtis būtų šiandien, jeigu kolūkiai, įmonės, gamyklos bei visa kita valstybinė pramonė, o gal ir prekyba, būtų paversta kooperatyvais, kurių visas turtas priklauso juose dirbantiems, o buvusiems savininkams būtų atitinkamai atlyginta? O tokių siūlymų buvo. Ir jų įsitikinimu valstybės gamybos vidurkis, iki šiol, deja, dar nepasiekęs net buvusio 1988 metais, būtų jį bent dvigubai pralenkęs.
Jau daug kartų rašiau, todėl ir nebenoriu kartotis siūlymais pertvarkyti valstybės administracinę sandarą, sujungiant bent porą ministerijų, jose darbą dvigubinančius skyrius, sumažinant Seimo narių skaičių ir pakeičiant jo rinkimų būdą, panaikinant apskritis ir tokiu būdu suprastinant bei sumažinant visą biurokratiją. Apie apskričių panaikinimą pagaliu prabilo ir pats Prezidentas. Tačiau viskas – kaip į sieną. Kaip į sieną ir siūlymai pertvarkyti iš okupanto paveldėtą sovietinę teismų sandarą. Jau seniai visiškai naujo požiūrio savaime prašosi Lietuvos policijos, prokurorų, teisėjų tarnybiniai santykiai, neaiški muitininkų padėtis net nė paskirtis, nuolat kritikuojama mokesčių sistema. Komedijomis tapo jau ir konkursai renkantis valdžios tarnautojus, kurie, nors ir taip skrupulingai atrinkti, kyšio už paslaugėlę atsisakyti dar vis nedrįsta. Tokia jau mada.
Taigi didelės spragos Lietuvos vidaus politikos sandaroje ir gaila, kad jų lopymu dar niekas nesidomėjo, išskyrus, kalbas, tačiau jos, sakyčiau, “nepavojingos”, mat skriaudžia tik valstybės piliečius, tačiau yra viena ir pavojinga, ir jau akivaizdžiai tuo pavojumi grasanti… Tai Maskvos įtaka, kuri, kaip Estijos pavyzdys rodo, paskiausiu laiku jau darosi net ciniškai įžūli. Pavyzdys: Vladimiro Putino atsiliepimas į penkių buvusių Sovietų sąjungos okupuotų valstybių prezidentų pasitarimą ieškoti kitų naftos bei dujų tiekimo šaltinių. Ir jau be “motinėlės” Rusijos malonės. Nors ir labai galia, kad šis pasitarimas - ne pasidžiaugti nauju mums dujas atitekinančiu vamzdžiu, o septyniolika laisvės metų tikrai galėjo užtekti jam nutiesti, tačiau vis tiek sveikintinas, tikint, kad šio mums gyvybiškai svarbaus užmojo pradžia. jau yra. Atsiriboti nuo Rusijos – dabar pats svarbiausias Lietuvos vidaus politikos uždavinys. Nė kiek ne menkesnis negu įstojimas į NATO ir ES.
