Kauno sporto arenos projektas jau tapo šiuolaikiniu mitu , kuriam būdinga daugelis senųjų mitų bruožų. Yra čia pagrindiniai herojai, įvairūs apie vieną dalyką – sporto areną – besisukantys, tačiau nieko konkretaus nepaaiškinantys pasakojimai ir juos lydintys „žinovų“ komentarai, o svarbiausia – žynių būrelis, kuris atlieka auksinio lietaus šaukimo apeigas.
Mitinis pasakojimas, kaip ir dera, susijęs su ritualu, apeigomis, kurios kruopščiai slepiamos nuo prašalaičių – mokesčių mokėtojų – akių.
Kiek beklausytum naujų pasakojimų apie arenos projektą, kiek įvairiausių kauniečių politikų besimuštų į krutinę, aistringai šūkčiodami magiškąjį „iš tiesų“, niekaip nesuprasi dalyko esmės. Ta esmė rodosi vis didesnės kainos pavidalu, kuris nei patvirtinamas nei paneigiamas – publika pratinama prie kosminės apimties aukso lietaus vizijos. Kaina, nors ir neįvardyta, augo kaip ant mielių – nuo šimto su trupučiu milijono litų iki kelių šimtų, artėjo ir perkopė pusę milijardo, o vėliau jau imta kalbėti ir apie milijardą. Žyniai norėjo apsidrausti - kad tik nenusipigintų.
Galima nujausti jog tas vietos politikų ir prancūzų projektantų būrelis turėjo ir kitą tikslą – perspjauti visus sostinės apsukruolius, kurie iš statybų nutekina dešimtis milijonų. Rajoninio mentaliteto politikams būdinga didesnis fantazijos skrydis – juk nesunku sąmatose prirašinėti nulį ir už jį nubalsuoti. Juolab kad galima atlikti ir apsaugines „konfidencialumo“ apeigas – krauju pasirašomi įsipareigojimai nieko visuomenei nepasakoti apie tai, kur, kada ir kam prapliups aukso lietus.
Mūsų žyniai patyrę – baigę lietuviškosios „prichvatizacijos“ mokslus. Jie puikiai išmano valstybės turto nuvertinimo ir perėmimo subtilybes. Lietuvoje tapo įprasta valstybės turtą perleidinėti saviems mažiausia įmanoma kainą, paimant auksinius procentus nuo realios ir sumažintosios skirtumo. Į šį verslą įnikę buvo ir mūsų premjerai. „Alitos“ privatizavimas – tokios veiklos klasika.
Prancūzų firmos taip pat garsios pasaulyje savo korupciniais gebėjimais, o ypač – biudžetinių lėšų nusiurbimo mechanizmų taikymu. Prancūzai mėgsta dideles savivaldybes – vietiniame lygmenyje lengviau užmegzti korupcinius ryšius, menkesnė teisėsaugos, kuri visada gauna savo dalį, priežiūra. Ką jau kalbėti apie specialiąsias tarnybas.
Už kokį statinį kauniečiai buvo pasiruošę mokėti astronominę sumą, kuri pagal susitarime įteisintus „mechanizmus“ būtų nepaliaujamai augusi – argi sunku didinti įvairius įmokų aptarnavimo mokesčius? Už paprastą sporto areną, kurią bandyta vadinti būsimu miesto simboliu. Paprastą dėl to, kad prancūzų siūlomas projektas – be parašo. Kitaip tariant, jis neturi pasaulyje žinomo architekto antspaudo. O pastaruoju metu Europoje vis ryškesnė tendencija unikaliais, į urbanistinius simbolius galinčiais pretenduoti statiniais pripažinti tik pasirašytus projektus.
Pusė milijardo litų už sporto areną – tai tokia suma, dėl kurios galėtų pasivaržyti garsiausių pasaulio architektų firmos. Juolab kad statiniui nekeliama jokių ypatingų paveldosaugos bei gamtosaugos reikalavimų. Bėda ta, kad pasaulinio garso architektų firmos nėra patogūs ir supratingi partneriai – jokios firmos dalyvauja aiškiuose, gerai paengtuose konkursuose, tad joms gali neprireikti vietinių žynių pagalbos. Vadinasi, menkėja galimybės prisišaukti aukso lietų, juolab ilgam laikui įlįsti į valstybės kišenę. Tačiau visuomenės interesų požiūriu kito kelio nėra – norėdami, kad mūsų miestai pasipuoštų unikaliais, pasaulyje galinčiais pagarsėti statiniais, turime skelbti skaidrius konkursus ir kviestis geriausius architektus.
Įdomiausia tai, kad geriausių pasaulio architektų konkursiniai projektai paprastai yra pigiausi. Atrodytų, neįmanomas dalykas. Tačiau pagalvojęs supranti, jog tie architektai apsieina be mokesčių žyniams, o sykiu ir be tų žynių apeigomis laiduojamo papildomo uždarbio. Architekto įžymybės vardas ir jo firmos reputacija neleidžia projekto paversti pinigų lietaus mašina.
Tokias savybes visai neseniai parodė vienas žymiausių pasaulio architektų seras Normanas Fosteris, dalyvaudamas Sankt Peterburge vykusiame konkurse Naujosios Olandijos salai istorinėje miesto dalyje rekonstruoti. Sala buvo supilta 1721 metais caro Petro I įsakymu. Joje statyti sandėliai, vėliau jūrų kalėjimas, daug kitokių pastatų. Projekto sąlygose buvo numatyta 7, 8 hektarų plote išsaugoti keliasdešimt istorinių statinių, kurių 11 – federalinės reikšmės paminklai. Atnaujinant salą reikėjo pastatyti daugiafunkcinį 200 tūkstančių kvadratinių metrų verslo ir kultūros centrą: teatrai, konferencijų salės, galerijos, viešbučiai, restoranai.
N. Fosterio projektas (plačiau apie šio architekto ir jo firmos darbus žr. čia) pripažintas ne tik geriausiu, bet ir pavyzdiniu istorinio paveldo išsaugojimo bei ekologijos atžvilgiu. Svarstant projektą ir derinant detales, architektas apgynė net tuopas, kurias vietos valdžia siūlė iškirsti, kad geriau matytųsi statiniai. Aršiai ginčytasi net dėl mansardų langų, kuriuos reikėjo užmaskuoti.
O dabar apie kainą. N. Fosterio projektas kainuos 320 milijonų JAV dolerių. Antrą ir trečią vietą laimėję kolektyvai savo projektus įkainavo 480 ir 550 mln. dolerių. Skirtumas gana ryškus. O juk tie N. Fosterio 320 milijonų dolerių įtelpa į mūsų žynių bandomą prisišaukti prie milijardo litų artėjančią sumą. Tad galima daryti išvadą, jog mūsų rajoninių žynių fantazijos tikrai lenkia net korupcija pagarsėjusių ir naftos doleriuose besimaudančios Rusijos valdininkų vaizduotę. Beje, britų architektui pralaimėjo kinų ir prancūzų projektai. Statybas numatyta užbaigti 2009-aisiais.
