Iš pradžių tapę laikinais, dabar jie ruošiasi tapti nuolatiniais dvimečio globėjais. Negana to – šeima gyvena laukimu, mat sausio mėnesį pasaulį turėtų išvysti pirmasis bendras jų kūdikis.
Apie globą svajojo nuo vaikystės
Apie tai, kad kada nors gyvenime Margarita augins ne savo biologinį vaikelį, žinojo jau vaikystėje. „Aš visą gyvenimą norėjau paimti vaikelį iš kūdikių namų. Iki šiol nesuprantu tokio savo didelio noro, tačiau jis mane lydi nuo pat vaikystės.
Būdama maža galvojau, kad labai nesąžininga vieniems augti savo namuose, o kitiems – įstaigose. Deja, gyvendami su tėvais neturėjome sąlygų paimti vaikelio, todėl pažadėjau tai padaryti, kai turėsiu savo šeimą“, - kalbėjo Margarita.
Ji atvira – įkalbėti sutuoktinį įsivaikinti vaikelį nebuvo itin lengva, tačiau tam padėjo vyrui rodyti filmai, o vėliau – artimų draugų pavyzdys.
„Filmai apie vaikus iš kūdikių namų yra įrodymas, kokie vaikai tampa paimti iš kūdikių namų į normalias šeimas. Jie niekuo nesiskiria nuo kitų vaikų – yra linksmi, judrūs, laimingi.
Visai neseniai ir mūsų draugai įsivaikino mergytę, kurią aš buvau labai pamilusi, kol pati laikinai dirbau kūdikių namuose. Kai vyras ją pamatė laimingą ir linksmą draugų namuose, mačiau, kaip „ištirpo“.
Tai ir buvo tas gražus, užkrečiantis pavyzdys, kuris įkvėpė ir mano vyrą patikėti, jog ir mums reikia priimti tokį sprendimą“, - sako pašnekovė.
Įtėvius vadina vardais
Po apsisprendimo šeima ėmė lankyti paruošiamuosius kursus ir netrukus po jų atsirado dvimetis berniukas, kuriam tą akimirką reikėjo globos.
„Mes jį paėmėme iš kitų laikinų globėjų. Perėmimas vyko palengva, neskubant, kad berniukui nebūtų šokas dėl pokyčių. Viskas, mūsų akimis, klostėsi ramiai ir sėkmingai.
Nors visuomenėje vyrauja nuomonė, kad vaikeliui keisti globėjus gali būti psichologiškai sunku, vis dėlto taip tikrai nėra – vaikui visada išlieka svarbiausias klausimas, kur yra ir ką veikia jų tikrieji tėvai.
Apie savaitę bendravome su berniuku, tačiau reikėjo gerokai mažiau laiko, kad jis „priliptų“ prie mano vyro“, - prisiminė Margarita.
Trimetis jau pusmetį gyvena Margaritos ir Karolio namuose. Jam čia – jauku ir gera, jis ramiai miega, dienomis lanko darželį, o vakarus leidžia su įtėviais, kuriuos vadina tiesiog vardais.
Kasdien mokosi pažinti vaiką
Margarita sako, kad jai visiškai nesvarbu, kaip ji yra vadinama – svarbiausia, kad mažylis jaustųsi saugus ir laimingas.
„Kai tik pasiėmėme berniuką globoti, mes turėjome jį vežti į susitikimus su biologiniais tėvais. Jiems buvo suteikta galimybė susitvarkyti gyvenimus ir problemas, tačiau jiems nepasisekė.
„Sužinojome, kad berniukas lieka nuolatinėje globoje. Bendravome su psichologe ir tarėmės, kaip reikėtų jam apie tai pranešti, tačiau jis puikiai priėmė šią žinią.
Sava kalba jis aiškino, kad negali būti su mamyte ir tėčiu, nes jiems „popa“, o mums ne, todėl jis ir gyvens pas mus.
Šiuo metu kauniečiai gyvena laukimu – sausio mėnesį pasaulį turėtų išvysti bendras Margaritos ir Karolio kūdikis. „Trimetis labai jo laukia, ruošia žaislus. Sako, kad būtinai su juo žais ir rūpinsis juo.
„Paėmus globoti vaiką labai svarbu išmokti nustatyti tam tikras ribas, kad vaikas jaustųsi saugus, svarbu išmokti pritaikyti vienokias ar kitokias pasekmes.
Net tokie dalykai, kaip tam tikrų vaiko pomėgių žinojimas, yra labai svarbu, siekiant užtikrinti jo saugumą. Iš pradžių nežinojome, kad jis labai mėgsta razinas, todėl atradę tai – tikrai stebėjomės.
Dabar berniukas lanko darželį, sėkmingai socializuojasi su savo amžiaus vaikais“, - pasakoja Margarita.
Biologinių tėvų buvo neprižiūrėtas
Ji prisimena, kad berniuko požiūris į moteris buvo gana komplikuotas. „Tikėtina, kad taip buvo dėl santykio su biologine mama. Net ir iš susitikimų su ja jis grįždavo kiek sudirgęs.
Mes nežinome, ar berniukas buvo skriaudžiamas, tačiau buvę globėjai pasakojo, jog jis buvo maitinamas ypač prastu maistu, jam buvo duodami saldumynai, kurių dabar bandome atsisakyti“, - aiškina kaunietė.
Kai Margaritos ir Karolio artimieji sužinojo, jog jiedu ryžosi auginti vaikelį, neslėpė džiaugsmo. Šeima sulaukė didelio palaikymo, pagyrų dėl tokio apsisprendimo.
Vis dėlto vyresnio amžiaus žmogaus replika Margaritai yra įstrigusi iki pat širdies gelmių.
„Buvo pasakyta, kad tokį sprendimą priėmėme todėl, kad patys negalime susilaukti vaikelio, o kai tai kada nors įvyks, įvaikintą berniuką galėsime atiduoti“, - skausmu pasidalijo moteris, šiuo metu gyvenanti laukimu.
Moteris džiaugiasi, kad jos šeimos pavyzdys gali įkvėpti – mes norime, kad visuomenė matytų, jog vaikai, paimti iš vaikų namų arba netinkamų šeimų, nėra raupsuotieji.
Jie yra tokie patys, kaip ir kiti vaikai, - smagūs, laimingi, gražūs, tik, deja, gimę netinkamoje šeimoje.
