Ar jau girdėjote? Lietuvą esą gali ištikti baisios nelaimės, šalis gi netrukus panirs į chaosą ir tamsybes. Gal kažkiek ir kitais žodžiais, tačiau su ne menkesne išgąsčio intonacija apie gręsiančius pavojus pastarosiom dienom bylojo ne vienas oratorius.
Būtent šitaip, su garsiais parypavimais yra pasitinkamas valdančiųjų socialdemokratų apsisprendimas (beje, fantasmagoriškai pavėlavęs apsisprendimas) pertvarkyti mokesčių sistemą pagal progresinį modelį. Nors daug kam atrodo, jog valdantieji socialdemokratai iš tiesų neturi jokių rimtų ketinimų pertvarkyti gyvenimą tokiais pagrindais, o tik naudojasi proga, išplėtojant retoriką, pagerinti savo įvaizdį, kilo nemenkas triukšmas dėl pačios progresinių mokesčių įvedimo idėjos.
Žinoma, kritikos tribūna čia visų pirma buvo suteikta ekonomistams arba, dar tiksliau tariant, verslo konsultantams, tarp jų ypač išskiriant, atskirai įrėminant bankininkystės ekspertų nuomonę. Taigi ypač tie, kurie vienaip ar kitaip yra susiję su pinigų darymo grynuoju pavidalu mašinerija, dar kartą paliudijo savo kritinį nusiteikimą progresinių mokesčių idėjos atžvilgiu. Šis konkretus atvejis išsiskyrė nebent tik tuo, jog šįkart buvo blefuojama, tiesą sakant, su dar didesniu nei įprasta užmoju, peržengiant ankstesnes ribas, su – pasakyčiau – aistringu pasitikėjimu netiesos galia, netgi nesivarginant sukurpti kažkokią įrodymo regimybę, neatsižvelgiant į tokį nuobodų dalyką kaip faktai.
Neskubėkite priekaištauti, labai gerai įsivaizduoju pats, jog neskoninga yra kaltinti oponentą dėl melo iš anksto, dar nepradėjus rimtesnės diskusijos. Tačiau kaipgi kitaip apibrėžti pažertus teiginius apie tai, jog esą progresinių mokesčių įvedimas paskatins emigraciją, pablogins šalies įvaizdį, dėl ko neva savo ruožtu investicijos aplenks mūsų šalį? Kaipgi, girdint tokias paikybes, argumentus, kuriais, be jokios abejonės, netiki net ir pats argumentuotojas, būtų galima išsaugoti kažkokį dar mandagumą?
Kaip atrodo, neskoninga būtų labiau, jeigu štai tokio pavyzdžio teiginius, dėl mandagumo pertekliaus ar, tarkime, įrodinėjimo intrigos, traktuotume kaip daugiau ar mažiau rimtus. Dabar prabėgom pastebėsiu tik tai, jog milžiniška, viršijanti objektyvius iššūkius, šalies gyventojų emigracija ir užsienio kapitalo investicijų Lietuvoje vangumas yra jau įvykę faktai. Tokius nuostolius iš esmės lėmė būtent lietuviškojo verslo pajėgų netramdomas egoizmas ( gobšumas kaip verslumo impulsas čia ir toliau didele dalimi išlieka iracionalios aistros pavidale, netapdama galutinai racionalia kalkuliacija) ir politinės valdžios didingas abejingumas žmonių socialiniams poreikiams.
Progresinių mokesčių atsisakymą (o tokį atsisakymą praktikuojame iki šiolei) galima traktuoti kaip negatyvų, bet gana akivaizdų rodiklį, iš karto pranešantį apie šalies ekonominę ir, regis, dar aiškiau politinę padėtį, nurodantį į socialinio disbalanso pavojus, taigi, dar kitaip tariant, kaip tą trūkumo situaciją, kuri paradoksaliu būdu yra iškalbinga savaime ir lemia ne pačią aukščiausią šalies reputaciją.
Savo ruožtu čia ypač verta atkreipti dėmesį į tai, jog progresinių mokesčių praktika yra požiūrio į visuomenės gyvenimą rodiklis, pranešantis apie tai, jog tokios praktikos šalyje siekiama socialinės taikos, puoselėjama visuomeninė sutartis, palaikomas jos gyvybingumas. Galbūt net yra taip, jog šis požiūrio momentas, rodantis, iš vienos pusės, šalies civilizuotumą, o, iš kitos, visuomeninės sutarties gyvybingumą šiandien yra dar svarbesnis dalykas nei tas socialinės apsaugos efektas, kurį garantuoja mokesčių sistema tiesiogine savo raiška. Kaip visi daugmaž įsivaizduojame, progresinių mokesčių idėja šiuolaikinėje visuomenėje siejama ne tiek su politinio spektro kaire ar dešine, kiek pripažįstama kaip bendras civilizacinis europietiškumo iškovojimas, yra laikoma vakarietiško mentaliteto požymiu ir drauge šalies civilizuotumo indikatoriumi.
Tokios yra elementarios ir labai akivaizdžios nuostatos, įpareigojančios Lietuvą sekti civilizacijos pavyzdžiu. Todėl kyla klausimas – kodėl ekonomistai Lietuvoje dažnai įrodinėja priešingus dalykus? Kadangi tikro atsakymo nežinau, tai leisiu sau paspėlioti visiškai neapibrėžtai, šaudydamas į visas puses beveik aklai.
Kompetencijos tipas lemia, jog ekonomistas yra arčiausiai verslo interesų. Būna ir taip, kad ekonominį išsilavinimą turintis žmogus pats organizuoja verslą arba yra jo dalininku. Vis tik dar dažniau ekonomistas yra samdomas žmogus kaip reikalingas įstaigai, bet ypač verslo įmonei specialistas. Be to, ekonomistas samdomas ne tik kaip ekonomikos reikalų ekspertas ar konsultantas, bet ne taip jau retai kaip propagandistas, visuomenės nuomonės formuotojas, verslo ideologas. Kaip atrodo, šitai labai gerai iliustruoja Laisvosios rinkos instituto pavyzdys, kurį toleruoja ir kuriuo seka nemaža ekonomistų bendruomenės dalis. Todėl čia ypač knieti eretiškai pastebėti, jog šiandieninėje kompetencijų rinkoje ekonomistas tampa labiausiai akivaizdžiai parsiduodančio žmogaus tipo pavyzdžiu (apie ne taip jau retas išimtis iš šios taisyklės ar pseudotaisyklės, kaip apie atkreipiančius dėmesį atvejus, reikia kalbėti atskirai). Galbūt išties ekonomistas iš principo kažkiek geriau negu kitas šios ašarų pakalnės pavargėlis žino apie pelningos tarnybos kainą ir ištikimybės bosui vertę?..
Žinoma, ne tokių – labai jau įsipareigojusių - ekonomistų choras lemia ateitį. Daug svarbiau išlukštenti atsakymą – kodėl būtent tokią ar kitokią muziką užsako tie, kurie užmoka? Išties, kodėl verslo žmonės taip priešiškai pasitiko užmačias dėl progresinių mokesčių įstatymo projekto? Kyla įspūdis, jog ekonominės logikos pagrindu taip aiškiai išreikštos alergijos neįmanoma paaiškinti. Vis tik nesunku pastebėti, jog čia minimas įstatymo projektas yra oportunistiškas, susitaikėliškas ir atsargus iki tokio laipsnio, jog labiau numato progresinių mokesčių idėjos demonstraciją nei iš tiesų realų pinigų perskirstymą.
Vis dažniau kyla įspūdis, jog verslo žmonėms diskomfortą gali sukelti jau vien tik simbolinis galios apribojimas, pats poreikis derėtis dėl jėgų balanso, derybų ritualai, net imitacinis kitos pusės interesų pripažinimas, reikalas skirti laiką tokiems grynąją galią maskuojantiems gestams. Pastarųjų metų šalies gyvenimo peripetijos leidžia manyti, jog ne vienu atveju įstatymas išreiškia tik galių disbalanso padėtį, įtvirtina deformuotą situaciją, kai vienokios prigimties jėgos neproporcingai vyrauja kitų atžvilgiu. Diskusijos dėl progresinių mokesčių įstatymo projekto, pasipriešinimas šiam projektui iš naujo priminė taip susiklosčiusią situaciją.
Žmonių nuomonė Lietuvoje praranda savo reikšmę, tai nebelaikoma tokiu faktoriumi, į kurį būtina atsižvelgti, kreipti dėmesį. Žmonių nuomonių visuma yra diskvalifikuojama kaip galios faktorius arba, kitaip tariant, paniekinama.
Kodėl susiklostė tokia padėtis? Į šį klausimą ne kartą buvo atsakyta, žmonės labai gerai įsivaizduoja ir jaučia esamą padėtį. Tatai visų pirma yra siejama su masine emigracija, galima pasakyti dar taip, su tautos išsiskaidymu, prasidėjusia tautos dezintegracija. Esą patys aktyviausi, vitališkiausi, labiausiai ambicingi žmonės išvyko, išsibarstė po svetimas šalis, o čia esą pasiliko tik ,,lengvai minkoma masė”, pastumdėliai, būtent tie bendrapiliečiai, kurių nuomones tarsi ir galima ignoruoti. Kaip matome, sakoma labai grubiai, bet iš dalies gal ir teisingai.
Kita vertus, ne dėl teorinio problemos įvardijimo čia buvo laužomos ietys, įvardydami problemą galvojame apie jos sprendimą. Taigi, kaip esamoje situacijoje realiai, nekuriant pasakų, būtų galima inicijuoti atvirkštinį, t.y. tautos integracijos procesą?
Įsivaizduoju, jog anksčiau ar vėliau grupė žmonių, tarkime politinė partija, kuri dar tik bando įsitvirtinti politinėje sistemoje, bet, kita vertus, yra ta partija, kuri siekia žmonių palankumo ne populistiniais užkeikimais, bet realiais darbais, mobilizuos savo išteklius ir organizuos kažką panašaus į Tautos Susirinkimą, sukviesdama į tokį forumą savivaldybių ir išsibarsčiusių pasaulyje lietuviškų diasporų atstovų delegacijas, bendruomenių įgaliotus, labiausiai autoritetingus žmones. Labai tikėtina, jog toks Tautos Susirinkimas išsakytų savo nuomonę apie žemės nuosavybės kilnojimo įstatymą, paliestų kitus žemės klausimus, padiskutuotų apie pilietybės reikalus, pasitartų dėl mokesčių, išdėstytų savo požiūrį skiriamų rentų klausimu ir t.t. ir pan., taigi pateiktų primygtinai rekomenduotinus pasiūlymus. Tai labai pasitarnautų iš naujo įtvirtinant galių balansą.
