Šiandienos prieštaravimas, susidedantis iš dviejų banaliausių dabarties reiškinių: krizė ir Kalėdos. Jie panašūs, nes abiejų dislokacija neaiški: vienas įvardijamas kaip esantis prie vartų, belaukiantis už durų, kartais dar tik artėjantis, o tarpais jau ir apėmęs šalį, bet anaiptol ne visas įstaigas ir gyventojus.
Kalėdos – laike taip pat neapibrėžtas įvykis, paprastai išsitęsiantis iki mėnesio ilgumo priklausomai nuo prekybos centrų aktyvumo, tačiau gyventojų gausa juose aktyviai neigiantis pirmąjį reiškinį. Bet abu dvelkia isterija. Tik ji nėra savaiminė, nes čia karalių kuria svita – lydintieji ir garsiai plojantys ar iš baimės klykiantys.
Apie beviltišką Kalėdų komercializaciją kalbėti beviltiška. Tai jau tapo faktu. Bet Kalėdų pavertimas preke kiek glumina savo inercija, ir tuomet galima būtų visokių didžiųjų prekybos centrų vadovų paklausti, kaip jie žada išgyventi tas Kalėdas, idant išgyventų ir krizes? Arba atvirkščiai – apklausti centruose besilankančiuosius, kiek jiems naudos iš tos isterijos.
Bet centrai taip pat panašūs į Lietuvos krizę sprendžiančiuosius: jei nemaža pasaulio dalis mokesčius mažina, mes didiname (dėl teisingo kelio nesiginčiju, tai tik akivaizdžios tendencijos). Jei daugelis stengiasi imtis kuo išradingesnių metodų ir prekybos būdų, kad tik išsiskirtų bendroje masėje, mūsų prekybiniai konkurentai bando kuo daugiau supanašėti. O pirkėjas, įėjęs į tokį centrą, tampa panašus į žaisliuką ant plastikinės eglutės – jis nėra individas, jis nėra kuo nors ypatingesnis. Jis yra žioplas ir kvailas, kurį gali vilioti tik akcijų ir nuolaidų popieriukai.
Jį pasitinka ir palydi dainos kaip pagrindinė vilionė. Įeini ir suprask – už durų dar ne, bet jau čia – Kalėdos. Dainos tos pačios, čia tebeskambančios, regis, nuo pirmų komercializuotų Kalėdų (kada jos buvo? Prieš dešimtmetį?). Pirmauja saldžiųjų „Wham“ „Last Christmas“: kadaise net apsidžiaugiau sutikęs bendramintį, kuris šį kūrinį pakrikštijo blogiausia visų laikų daina ir bjauriausiu klipu muzikos istorijoje. Tada eina Chriso Rea „Driving Home for Christmas“, po jo Shakin‘ Stevenso „Snow is Falling“ ir net 1971 metais dar gražiai ir viltingai po Vietnamo karo skambėjusi Johno Lenono „Happy Xmas (War is Over)“. Po dar keleto vienodų analogų – vėl viskas iš pradžių. Jei sugaiši prekybos centre daugiau nei pusvalandį (o tai bene trumpiausias laikas kažką atrasti ir nusipirkti, nekalbant apie dovanas artimiesiems), šias visas dainas išgirsi po kokius penkis kartus. Nes kiekviena atskira parduotuvė turi tą patį dainelių rinkinį, tik jas leidžia kita seka. Kol išorėje – „Wham“, viduje – Chris Rea. Skirtumo nedaug. O po ketvirto karto jau gali pulti į isteriją ar, sublogavęs, link tualeto. Prekybai tai vargu ar padeda.
Maža to – eksperimentinis kalėdinis apsipirkimas Didžiojoje Britanijoje išaiškino net pavojų sveikatai: kai 30 žmonių buvo paprašyti išrinkti dovanų artimiesiems per 75 minutes (neregėtas maratonas sugalvoti ir dar pataikyti, jei jums artimieji tikrai rūpi), bandymas įvarė stresą vyrams, o moterys vos ne alpo. Ar ne juoda ironija tada padvelkia Paulo McCartney „Wonderful Christmastime“?
Pernai įdomumo dėlei mazochistiškai atsidaviau isterikai Londone, kurio Oksfordstrytas nesulyginamas savo miniomis su mūsų tiesiog dykuma atrodančiomis „gatvėmis“ „Akropolyje“. Bet visgi, nors ir esi turistas ir žvelgi iš šalies (kas neleidžia labai piktintis nesavais namais), smegenų tiek netaršė ta serijinė garsų ir įvaizdžių gausa, nors to irgi apstu. Tačiau juos visuomet permušdavo netikėtas sprendimas, kitokia nuotaika, pagaliau malonu būdavo ir visiškai neaptikti kur nors tų grėsmingai artėjančių Kalėdų.
Pas mus kažką sugalvoti kitaip net nebandoma. Mąstymas vienplanis: jei išsiskirsi iš minios (t. y. „Akropolio“ ar „Europos“ mados), būtinai prarasi klientų, – nors niekad niekas kitaip ir nebandė. Tad jei manytume, kad atitinkama muzika taip pat skiriama tam tikrai auditorijai, galime daryti išvadą, kad visos prekės mūsų centruose yra vienodos, skirtos 12-18 metų vaikams ar vyresniems nesubrendėliams. Nesvarbu nei lytis, nei kitos pirkėjo ypatybės.
Vyraujanti spalva – baltai raudona, anksčiau buvusi sovietine, tapusi „kokakoline“. Daug blizgučių. Ar Kalėdų dizainas kiek keitėsi/keičiasi nuo 1990-ųjų? Panašu, kad taip pat ne. Jis išlieka rėksmingas, agresyvus, prievartaujantis šventiškai įsijungti į bendrą masę (lietuviškoji von Triero imperatyvo „Išlaisvink vidinį idiotą“ versija). Nors labiausiai čia veikia psichologinis statuso klausimas: prisikrauti pilną vežimėlį, kad nebūtų gėda prieš greta stovinčiuosius. Nors, psichologai teigia, kaip tik tuo metu beveik niekas nežiūri į kaimyno susikrautas prekių krūvas, nes visi rūpinasi savų kompleksų gesinimu.
Ar įmanoma būtų kitaip pateikti tas pačias Kalėdas savo parduotuvėje, kavinėje, kine, teatre? Nes jau tuoj mus užplūs holivudiniai Kalėdų filmai ir „Spragtukai“ nuo Hoffmano iki serijinių mūsų estrados spragtukų. Nes televizijos rodys tą pačią animaciją kaip ir prieš metus-kitus-trečius. Tikriausiai mane nustebintų kavinėje skambanti rami klasikinė muzika. Prekybos centras su operų arijomis. Odinių rūbų ar rokerių parduotuvės vitrinoje stovintis benzinu apšlakstytas Kalėdų senis. Snieguolė-sekretorė apatinio trikotažo skyriuje. Aišku, skonis skoniui nelygu, mano pasirinkimai kitiems galbūt taptų bankrotu. Bet Grinčas irgi vogė Kalėdas, ir tai buvo kad ir trafaretinis, bet iššūkis eiliniams saldiems celiulioido produktams „Made in LA“. O viena JAV dramaturgė atsiuntė pasiūlymą pastatyti juodąją komediją, kurioje per Kalėdas vaikučiai gauna aibes ginklų ir išsišaudo. Ir netikėta, ir socialu: kuo tai skiriasi nuo mūsų naujamečio fronto mūšių su petardomis?
Paradoksalu, bet mūsų Kalėdas vagia patys intensyviausiai ir triukšmingiausiai jas organizuojantys. Prancūzų akrobatai, uždegę eglutę Vilniaus Katedros aikštėje, buvo netikėtas nuosaikumo akibrokštas nuobodžiai lempučių ir triukšmo isterijai.
Viename iš Oskfordstryto centrų pardavėja, bemušdama čekį visgi surado laiko paklausti, ar jau viską šventėms nusipirkau. Paklausė paprastai ir nieko nesiūlydama. Ji sakėsi dar nespėjusi ir mes apsikeitėme užuojautos šypsenomis. Konvejerinės prekybos įspūdis kaipmat išnyko. Ji nepamiršo, kad bendraudama su žmonėmis tą akimirką bendrauja tik su vienu jų. Ir eilinis abipusis palinkėjimas „Merry Xmas“ nuskambėjo visai ne kaip iš beviltiškai pasenusios dainos. Žinoma, tą dieną to ji palinkėjo ne man vienam, bet kartu sukūrė Kalėdų iliuziją.
