Šiandien – dar šiaip taip. Vyriausybei pasisekė susitarti su smulkiųjų verslininkų ir prekiautojų sąjungos vadove Zita Sorokiene ir viešo protesto išvengti. Tai tikrai didelis laimėjimas nesėkmingai pradėtame naujos Vyriausybės vidaus politikos kelyje. Tačiau visgi nepigiai pirktas. Kubiliui prireikė Sorokienei duoti tai, ko ji prašė, deja, valstybės sąskaiton. Lietuvos ekonominio smukimo stabdyti tai nė kiek nepadėjo ir valstybės iždo nepapildė, jeigu to buvo tikėtasi, įvedus mechanines pelno tikrinimo priemones turguose tikslesniam mokesčių apskaičiavimui. Nors ir gerai, kad premjerui pavyko nuraminti smulkiuosius ir valstybei nieko gero neduodančio triukšmo išvengti, tačiau, deja, tik šiandien, nes tų pinigų iždui vis tiek reikia, ir jie turės būti rasti rytoj. Ir ne tik tiek, kiek buvo tikėtasi mokesčių iš tiksliau apskaičiuoto smulkiųjų verslininkų uždarbio turguose, bet žymiai daugiau. Tad kažin ar tokia, teigčiau, gana didelė nuolaida šiandien nevirs nauju skausmu rytoj? Ar nors ir riaušių išgąsdintam Kubiliui nevertėjo kiečiau laikytis ir bandyti iš verslininkų išsiderėti kokią nors atsakingesnę mokesčių apskaičiavimo buhalteriją, negu visiškai nekontroliuojama sukčiavimui palanki dabartinė? O verslininkai turėjo tai suprasti ir bent šiek tiek nusileisti. Ar Vyriausybė čia ne per lengvai pasidavė?
Tačiau rytoj ne tik pinigų, bet daug daugiau ko reikės. Ir tai turės parūpinti taip pat rytoj pradedanti darbą šiandien baigta sudaryti Vyriausybė, paskyrus vadovą naujai įkurtai Energetikos ministerijai. Beje, ir čia nueita ne į tą pusę. Prezidentauti pradėdamas Valdas Adamkus ministerijų skaičių žadėjo sumažinti iki dvylikos. Tarnybą baigia, pasirašydamas steigimo dekretą keturioliktos. Tikrai šaunus pažado įvykdymas, ką čia ir bekalbėti. Bet, matyt, prezidentui atrodo, kad taip bus geriau. Nors kažin? Jeigu per visą jo prezidentavimo laikotarpį Lietuvai daug rūpesčių kėlusių energetikos bėdų nesugebėjo pašalinti trylika ministerijų, vargu ar daug ką padarys ir pridėtinė keturioliktoji, nes iš tikrųjų čia yra ne vien tik Lietuvos, bet tarpvalstybinis, dar bent Estiją, Latviją ir Lenkiją įveliantis, reikalas. O šioje scenoje pagrindinis vaidmuo priklauso ne kam kitam, bet tik prezidentui. Tad ir ne be reikalo visuomenė abejoja tos keturioliktosios ministerijos reikalingumu. Net pats jos vadovas Arvydas Sekmokas, kurio pagrindinis uždavinys turbūt būtų bent pradėti statyti naują branduolinę jėgainę, dar neseniai abejojo Lietuvos pajėgumu tokį uždavinį įvykdyti. Tuo labiau kad kartu turės vykti ir iki šiol nuolat žadėti, bet irgi nepradėti statyti dar ir elektros tinklai į Vakarus. „Kad keturios valstybės, neturėdamos jokios patirties branduolinėje energetikoje, jokios patirties tokių objektų statyboje, galėtų susitarti, mažai tikėtina, teigė Sekmokas, kurio vadovaujamai įstaigai Lietuvos mokesčių mokėtojai pagal jai numatytą biudžetą turės atseikėti 254 milijonus litų per metus. Kiek tai krizinę padėtį pataisys?
Taigi, kas rytoj, branduolinę jėgainę Ignalinoje uždarius, premjere? Šalia „Lukoil“ ir „Gasprom“ – „Dujotekanos“ sandėrio dar vienas didelis žingsnis Maskvos glėbio link. Neatkreipsite į tai dėmesio šiandien, brangiai mokėsite rytoj, premjere? Argi nebuvo žadėta keisti aštuonerius metus Gedimino Kirkilo tuo atžvilgiu nieko nedarymo politikos ir kaip galima greičiau atsiriboti nuo Rusijos priklausomybės bent energijos srityje? Tačiau dabar lyg ir atrodo, kad, kaip yra šiandien, taip bus ir rytoj. Tai vėl kažkokia nesuprantama maišatis santykių su Rusija atžvilgiu. Kalbame apie atsiribojimą, o elgiamės lyg norėdami daugiau su ja susirišti.
O štai jos ir daugiau. Pavyzdys – visuomenę jau spėjusi sujaukti užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko politika. Sveikintinas nusiteikimas gerinti Lietuvos ir Rusijos santykius, bet tik ne Lietuvos sąskaiton. Taip, ministras sakosi tai suprantąs ir tvirtai palaikąs Lietuvos pagrįstą reikalavimą atsiteisti už okupacijos nuostolius, tačiau tuojau pat ir viešai lepteli: taip daryti Rusija dar nepasirengusi. Negi tokio laipsnio ir dar patyrusiam diplomatui neaišku, kad tokiam veiksmui Rusija niekada nebus pasirengusi? Tuo labiau jeigu mes patys jai tai priminsim. Todėl taip kalbėti mums, ypač aukštos pakopos valstybės pareigūnams, neprotinga. Žinoma, neišmintinga būtų kiekvieną kartą, kiekvienoje vietoje ir kiekvieną Rusijos politiką sutikus, šį reikalavimą panosėn kaišioti, bet negalime praleisti progos, atsiradus tinkamai vietai, tinkamam laikui ir tinkamoms aplinkybėms iš Rusijos tai reikalauti.
Kitas dalykas – Lietuvos užsienio politika apskritai. Ar Ušackas čia irgi nemina naujo kelio? Kur yra Lietuvos nepriklausomos valstybės pagrindinė atrama? Adamkus mums abejonių nekėlė: aiškiai Vašingtonas. Nors laisvėjimo laikotarpiu JAV prezidentas George’as Bushas, ką tik kadenciją baigusio prezidento tėvas, sužaidė mums labai nepalankų, teigčiau, net nepriklausomybės atgavimą keletą metų užvilkinusį žaidimą, tačiau vėlesniųjų JAV vadovų nusiteikimas atidarė mums duris į NATO, padėjo įstoti į ES ir visur Lietuvą palaikė, rėmė. Ar ne tokią pat politiką turėtų puoselėti ir Kubiliaus Vyriausybė, taigi, ir jai atstovaujantis užsienio reikalų ministras? Tačiau ar jo pirmos oficialios diplomatinės kelionės į užsienį, net tokios skubios, pasirenkant Berlyną ir Paryžių, tos politikos nekeičia? O jeigu keičia, tai ar ne dėl to, kad Vašingtono santykiai su Maskva, ypač po įvykių Gruzijoje, yra gerokai pašliję, o Berlynas – ypač Paryžius – su Maskva eina parankėm? Ir Lietuva nori būti kartu su jomis? Ar šis sprendimas negalėjo palūkėti ir Baracko Obamos – Hillary Clinton žadamo apsisprendimo santykių su Maskva atžvilgiu? Kas čia dega?
Tad ir šioje vietoje pirma gal reikėtų pamąstyti: kas rytoj, premjere?
