Pasiektas preliminarus susitarimas
Ženevoje pasiektas susitarimas yra laikinas, tačiau tikimasi, kad jis padės pamatus galutiniam susitarimui, kuris leis pamiršti ginčus dėl Irano branduolinės programos. Pagal dabartinį susitarimą Teheranas pasižadėjo pristabdyti savo branduolinę programą ir nesodrinti urano daugiau nei 5 procentus. Jeigu Iranas įvykdys prisiimtus įsipareigojimus, jam po pusmečio gali būti nutrauktos dabar taikomos tarptautinės ekonominės sankcijos. Be to, dalis sankcijų panaikinama iš karto, ir tai jau artimiausiu metu turėtų atnešti Iranui iki 7 mlrd. JAV dolerių papildomų lėšų.
Priminsime, kad Iranas įtariamas paslapčia gaminantis branduolinį ginklą, nors Teheranas visą laiką kartoja, jog jo vykdoma branduolinė programa yra tik taikaus pobūdžio. Jei Iranas prisijungtų prie branduolinių valstybių klubo, tai pažeistų balansą regione ir sukeltų papildomų problemų globalaus saugumo sferoje. Be to, Iranas yra gana uždara valstybė, o jo valdžia netolimoje praeityje nevengė aštrių ir agresyvių pasisakymų kitų valstybių atžvilgiu. Dažniausiai skambėjo grasinimai Izraeliui.
Tikimasi, kad pasiektas susitarimas padės sušildyti Irano ir Vakarų pasaulio santykius. Daug kas džiaugiasi istoriniu proveržiu – pirmiausia tos valstybės, kurios tarpininkavo deryboms su Iranu. Tarp jų buvo penkios nuolatinės Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narės – JAV, Kinija, Jungtinė Karalystė, Rusija, Prancūzija ir JT Saugumo Tarybai nepriklausanti Vokietija. Tačiau tokios valstybės kaip Izraelis ar Saudo Arabija (Irano konkurentė regione) yra įsitikinusios, kad Teheranas apgavo derybininkus.
Kas patikėjo Iranu, o kas – ne?
Pasiektu kompromisu pirmiausia džiaugiasi pats Iranas. Teheranas pateikia šį susitarimą kaip savo pergalę. Pasak Irano interpretacijos, susitarimas patvirtino jo teisę tęsti branduolinę programą taikiems tikslams. Principinė Irano pozicija buvo ta, kad ji negali būti nutraukta. Teheranas taip pat labai aktyviai siekė ekonominių sankcijų panaikinimo, nes jos smarkiai nualino šalies ekonomiką. Šiandien Iranas gali lengviau atsikvėpti, tačiau tai nedžiugina jo oponentų.
Izraelio ministras pirmininkas Banjaminas Netanyahu pavadino šį susitarimą su Iranu „istorine klaida“. Tel Avivas visiškai nepasitiki Teheranu ir siekia, kad ekonominės sankcijos būtų ne švelninamos, o stiprinamos (ypač atsižvelgiant į tai, kad jos tikrai veikia Irano ekonomiką). Izraelio politinio elito manymu, Iranas tiesiog laimėjo laiko (o dėl ekonominio spaudimo sušvelninimo – ir pinigų), kad galėtų paslapčia įgyvendinti savo branduolines ambicijas, prieš tai užliūliavęs Vakarų budrumą.
Pasiektu susitarimu nepatenkintos ir kitos valstybės – Saudo Arabija, Bahreinas, Jungtiniai Arabų Emyratai. Visos jos turi savų interesų regione, joms nėra naudingas potencialus Irano stiprėjimas. Be to, tarp Irano ir šių šalių yra nesutarimų ir dėl konflikto Sirijoje. Teheranas palaiko oficialųjį Damaską, o Saudo Arabija ir kitos minėtos valstybės yra suinteresuotos sukilėlių sėkme.
Kalbama net apie galimą Izraelio ir Saudo Arabijos koaliciją prieš Iraną. Ši valstybė yra pasirengusi atidaryti savo oro erdvę karinei Izraelio aviacijai galimo smūgio prieš Iraną atveju. Be to, kalbama ir apie plataus masto Izraelio bei Saudo Arabijos specialiųjų tarnybų bendradarbiavimą ir keitimąsi informacija, susijusia su Iranu.
Užtat dauguma Vakarų pasaulio šalių yra patenkintos Ženevoje pasiektu susitarimu. Jos mano, kad tai užkirs kelią galimam ginkluotam konfliktui regione. Pirmiausia dėl to džiaugiasi JAV, kurioms būtų sunku ir pernelyg rizikinga – ypač po Irako ir Afganistano – užsikrauti ant pečių dar vieną karinį konfliktą. Atrodo, kad JAV ir kitos Vakarų pasaulio šalys tiesiog nori tikėti Irano pažadais, skeptiškiau juos vertina gal tik Kanada. Kaip pareiškė šios valstybės užsienio reikalų ministras Johnas Bairdas, Kanados sankcijos Iranui bus taikomos tol, kol nebus pasiektas nuolatinis (ir įtikinamas) susitarimas, rodantis, kad Teheranas atsisakė ambicijų turėti savo branduolinį ginklą.
Ar tikrai verta džiaugtis Rusijai?
Ženevos susitarimas buvo teigiamai įvertintas taip pat ir Kinijoje bei Rusijoje. Kaip rašo rusų laikraštis „Novaja gazeta“, Kiniją galima suprasti, nes ji perka iš Irano naftą, o ateityje galės pirkti ir dujas. Be to, tai reikš ir energijos išteklių kainų kritimą. Tačiau tai, kas šiuo atveju geidžiama Kinijos, iš esmės yra nepageidaujamas scenarijus Rusijai. Maskva visą laiką pusiau oficialiai palaikė Teheraną, tačiau šis palaikymas gali pavirsti rimtomis ekonominėmis problemomis pačiai Rusijai. Akcentuojama, kad Iranas turi didelius dujų išteklius Persijos įlankoje: jeigu sankcijos bus galutinai panaikintos, o ypač jei mainais už sukalbamumą Teheranas gaus pažangias dujų gavybos ar skystinimo technologijas, Rusijos koncernas „Gazprom“ susidurs su labai rimta konkurencija energetinėje rinkoje – ir ne tik Azijos regione.
Tačiau Maskvos džiaugsmas dėl Irano greičiau yra ne racionalaus, o idėjinio pobūdžio. Įtakos tam, kad Rusija palaikė Teheraną, turėjo ir tai, kad iš esmės tai buvo kova prieš Vakarų pasaulį kaip globalių taisyklių autorių ir taikytoją. Pavyzdžiui, Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas akcentavo, kad susitarimas su Iranu panaikina JAV priešraketinės gynybos (PRG) elementų dislokavimo Europoje būtinybę. Dabar, kai Irano grėsmė yra eliminuota, Vašingtonas netenka šio esminio argumento (kuriuo Maskva ir taip niekada netikėjo), užtat stiprėja Maskvos pozicija prieš PRG Europoje.
Išvados
Galbūt ir neįmanoma tiksliai pasakyti, kas laimėjo iš Ženevos susitarimo, o kas pralaimėjo, tačiau aišku, kas jaučiasi laimėjęs, o kas – patyręs nesėkmę. Kad susitarimas buvo pasiektas, iš esmės naudinga Iranui, nes tai padės gaivinti jo ekonomiką. Finansinis nestabilumas, o atitinkamai – ir visuomenės nepasitenkinimas esamai Irano valdžiai yra pavojingesnis nei bet kokie mitiniai pavojai, nuo kurių Teheranas galėtų apsiginti branduoliniu užtaisu.
Laimėjusios (arba bent nepralaimėjusios) jaučiasi ir Vakarų pasaulio šalys, kurios iš esmės labai bijojo naujo konflikto neramiame Azijos regione. Laimėjusi jaučiasi ir Rusija, nes mano, kad neleido JAV diktuoti savo sąlygų regione, kur Maskva irgi turi nemažai interesų.
Patyrę pralaimėjimą pirmiausia jaučiasi Izraelis ir Saudo Arabija. Tai, kad JAV sušvelnino savo poziciją Irano atžvilgiu ir net sutarė su Teheranu, žydų valstybėje vertinama kaip išdavystė, dėl kurios Tel Avivas jaučia aiškią nuoskaudą. Saudo Arabijos apmaudas labiausiai susijęs su regionine kova dėl įtakos. Karinis konfliktas su JAV susilpnintų Irano valstybę ir jos geopolitinę reikšmę, kuri regioniniu lygmeniu iki šiol yra milžiniška.
