Tačiau ši žinia nestebina, ir ne vien todėl, kad pastaruoju metu kariuomenės finansavimas Rusijoje gerokai išaugo. Kaip pareiškė karinės pramonės ir karinius reikalus kuruojantis vicepremjeras D. Rogozinas (iki galo dar neaišku, kas įtakingesnis karinėje srityje – jis ar gynybos ministras), Rusijoje ruošiamas karinės jūrų galios plėtros 30 metų perspektyvai planas, kuris turėtų būti parengtas jau 2013 m. birželį. Atitinkamą įsakymą davė dar ministras pirmininkas V. Putinas. „Pagrindinis šios programos tikslas – remiantis ilgalaike planavimo perspektyva sukurti laivyno išsaugojimo ir subalansuotos plėtros pagrindus“, – pažymėjo D. Rogozinas, pridurdamas, kad 2012–2014 metais kariniam Rusijos laivynui bus skirta dešimt procentų viso karinio užsakymo biudžeto.
Iš viso karinio laivyno modernizavimui iki 2020 m. bus skirti penki trilijonai rublių, kurie bus panaudoti šimtui povandeninių ir įprastų laivų įsigyti, įtraukiant 20 nestrateginių ir 8 strateginius atominius povandeninius laivus, 35 korvetes ir 15 fregatų. Be to, bus rekonstruotos ir modernizuotos esamos karinio laivyno bazės ir aerodromai. Jau iki 2016 m. Rusijos karinės jūrų pajėgos turėtų gauti šešis atominius povandeninius laivus ir 18 vandens paviršiaus laivų.
O 2016 m. planuojama pradėti statyti šešis eskadrinius minininkus, kurie, pasak „Vieningos laivų statybos korporacijos“ vadovo R. Trocenkos, taps „rusiškos prieškosminės gynybos atspirties taškais pasaulio vandenyne“. Manytina, kad juose stovės jūrinis kuriamos zenitinės priešlėktuvinės/priešraketinės sistemos S-500 analogas.
Pasak paskutinių pranešimų, 2018 m. turėtų baigtis naujo rusiško lėktuvnešio projektavimas ir prasidėti jo statyba. Iš pradžių buvo manoma, kad projektavimo darbai bus užbaigti 2014 m., bet, kaip pranešė laikraštis „Izvestija“, karinio laivyno vadai siūlomą projektą, kurio pagrindu tapo taip ir negimęs sovietinis lėktuvnešis „Uljanovsk“, pripažino pasenusiu. Be kitų priekaištų, jų nepasitenkinimą sukėlė per didelis laivo paviršiaus objektų aukštis ir elektromagnetinės katapultos nebuvimas. Perspektyviam Rusijos lėktuvnešiui keliami šie reikalavimai: novatoriškumas (laivas turi būti geresnis už dabartinius ir projektuojamus kitų šalių analogus), sugebėjimas veikti savarankiškai ir grupėje visose erdvėse (ore, kosmose, vandenyje ir sausumoje), smogiamųjų ir valdymo punkto funkcijų suderinimas. Manoma, kad jis bus atominis ir galės nešti 80 lėktuvų. Jo vandens talpa turėtų viršyti 50 tūkstančių tonų, bet bus mažesnė už amerikietiškų lėktuvnešių (beje, be „Uljanovsk“, Sovietų Sąjungoje egzistavo lėktuvnešio „Oriol“ projektas, kurio vandens talpa turėjo būti 65 tūkstančiai tonų). Kaip 2011 m. pabaigoje pareiškė tuometinis Karinio laivyno vadas V. Vysockis, 2027 m. Rusija nori turėti dvi smogiamąsias lėktuvnešių grupuotes – Šiaurės ir Ramiojo vandenyno laivynuose.
Pagaliau, kalbama apie planus modernizuoti ir grąžinti į rikiuotę didžiuosius atominius raketinius „Orlan“ tipo kreiserius. Be šiuo metu tarnaujančio „Piotr Velikij“, atsargoje jų yra trys: „Admiral Nachimov“, „Admiral Lazarev“ ir „Admiral Ušakov“ (dėl pirmojo sugrąžinimo beveik nuspręsta, o dėl dviejų kitų abejojama, nes jų būklė gana prasta). Lygiai taip pat galima buvo nusipirkti iš Ukrainos beveik užbaigtą raketinį kreiserį „Ukraina“ (kaip rusų „Maskva“ Juodosios jūros laivyne), bet laikas buvo prarastas. Įdomu ir tai, koks bus SSRS laikais planuotų statyti ekranoplanų – „skraidančių laivų“ – likimas. 2010 m. pasirodė žinių, kad vadinamųjų „Kaspijos monstrų“ gamyba bus atnaujinta, bet vėliau ši tema išblėso.
Kaip visa tai (pradedant nuo padažnėjusių plataus masto pratybų ir baigiant lėktuvnešių grupuočių kūrimo planais) vertinti?
Suprantama, kad po SSRS subyrėjimo Rusijos laivynas, kaip ir visa kariuomenė, pateko į gilią duobę. Todėl jo rekonstrukcija ir plėtra Rusijai, kaip valstybei, pretenduojančiai į globalų vaidmenį pasaulyje, yra gyvybiškai būtina. Pažymėtina, kad Maskva greičiausiai nepretenduoja į pasaulinio vandenyno kontrolę, bet nori turėti galimybę galingai pasireikšti bet kuriame jo taške, kai to reikės, kaip tai darė Sovietų Sąjunga. Vienas iš tokių – Arkties regionas, kuriame greitai gali prasidėti aštri kova dėl resursų. Taip pat nereikėtų pamiršti Tolimųjų Rytų, kur stiprėja Kinija ir neišspręstos teritorinės problemos su Japonija (ką jau kalbėti apie JAV pozicijas šiame regione). Pagaliau, pozicijas reikia stiprinti Juodojoje jūroje, kur grėsmę kelia Turkiją, ir Kaspijos jūroje, kad be Rusijos žinios nebūtų nutiestas joks vamzdynas.
Trumpai sakant, Rusijos planai atkurti pajėgų karinį laivyną yra pagrįsti. Taip pat jie yra gana ambicingi. Bet ar įvykdomi?
Kliūtys šiuo atveju yra kelios. Pirma, laivynas yra labai brangus „žaisliukas“. Pinigai kaip ir numatyti, tačiau ar sugebės valstybė išsaugoti numatytą finansavimo lygį ilgalaikėje perspektyvoje (turint omenyje didelius socialinius įsipareigojimus ir galbūt artėjančią antrą pasaulinės ekonominės krizės bangą) ir tikslingai bei efektyviai jį panaudoti. „Oboronservis“ istorija šiuo atveju nuteikia pesimistiškai. Be to, praktika rodo, kad daugiametės karinės statybos (panašiai kaip atominių elektrinių) turi bruožą brangti, tai reiškia papildomus pinigus (o jie staiga neatsiranda) ir terminų nukėlimą (veda prie modernaus projekto „senėjimo“).
Antra, sprendimas kurti ir statyti kaip tik vidutinės vandens talpos lėktuvnešius nėra atsitiktinis. Aiškinama, kad jų didelių ir nereikia, bet iš tikrųjų situacija yra kiek kitokia. Rusija moka statyti gerus povandeninius laivus, sugeba sukonstruoti modernias korvetes ir fregatas (pavyzdžiui, projekto 1135.6 fregatos), bet pralenkiantis laiką lėktuvnešis yra visai kitas reikalas. Kol kas šalis tiesiog neturi itin didelės vandens talpos laivų statybos gamybinės infrastruktūros (po SSRS subyrėjimo ji liko Ukrainoje) ir patirties (sprendžiant iš to, kaip nuolat stringa Indijos užsakymas dėl lėktuvnešio – buvusio „Admiral Gorškov“ – modernizavimo). Galbūt pavyks susitarti su Ukraina ar sukurti savus reikiamus gamybinius pajėgumus, bet šiandien pramoninės bazės problema – akivaizdi. Ne mažiau svarbus yra šiuolaikinės elektroninės laivų įrangos klausimas.
Kaip komentuodamas Rusijos karinio laivyno plėtros tikslus ir jų realizavimo perspektyvas pažymėjo žinomas laivų statybos ekspertas V. Pašinas: „Uždaviniai tikrai sudėtingi. Sunkumų daug: kadrai, kooperacija, taktinių-techninių charakteristikų ir laivų tipologijos sprendimų stabilumas, finansavimo ir technologinio proceso tempų suderinamumas ir t. t. Tai esami, bet kartu kasdieniai darbotvarkės klausimai.“
Vienu žodžiu, šiandien Rusijos laivynas geriau aprūpinamas, vis dažniau dalyvauja nacionalinėse (taip pat ir užsienyje) bei tarptautinėse pratybose ir gauna naujų laivų. Tačiau iš tikrųjų situacija tik stabilizavosi ir jau baigiama išnaudoti buvusį sovietinį potencialą. Drauge egzistuoja supratimas, ką reikia daryti, ir ambicingi proveržio planai (anksčiau ir jų nebuvo), bet dėl jų realizavimo perspektyvų yra nemažai klausimų. Kita vertus, karinė reforma Rusijoje sunkiai, bet juda. Gal atgims ir jos karinis jūrų laivynas, kuris, kaip sakė caras Aleksandras III, greta armijos yra patikimiausias šalies sąjungininkas.
