Ne eilinis pilietis pagal savo individualų nusiteikimą ir skonį siūlo kandidatus į ministrus, ne apžvalgininkai lemia pasirinkimus šioje sferoje. Be jokios abejonės, kaip tik rinkimus laimėjusių politinių partijų prerogatyva yra spręsti apie tai, ieškoti pajėgų siekiant įgyvendinti programinius pažadus. Iš kitos pusės žiūrint, šiandien besiformuojančios koalicijos partnerių kai kurie iš pasirinkimų (arba nepasirinkimai), ieškant darbingos Vyriausybės subalansuotos sudėties, šiame kontekste ištartos pavardės neišvengiamai sukels patį plačiausią rezonansą, nes paliečia giluminius žmogaus sugebėjimo įsivaizduoti ir lūkesčių centrus. Kaip netikėtai išaiškėjo, tokie tarsi ir techninio pobūdžio klausimai gali tiesiogiai susisieti su šalies egzistencijos moraliniais pagrindais.
Nežinau, ar jau privalome imti ir manyti, kad Vytauto Landsbergio kandidatūra į užsienio reikalų ministro postą yra galutinai palaidota. Jeigu kartais atsitiktų taip, tai iš tiesų liktų neaišku – kas rinkimus laimėjo, o kas pralaimėjo? Galų gale, jeigu nebuvo absoliutaus aiškumo ir pasiryžimo nuo pat pradžių, tai nereikėjo šios pavardės nė minėti, nes dabar dėl viso to gali likti tik smarkiai sudrumstos žmonių nuotaikos, milžiniškas nusivylimo ir kartėlio jausmas.
Kaip atrodo, apie V.Landsbergį normaliai kalbėti dar neišmokome: arba šis žmogus keliamas į padebesius, pusiau sudievinamas, arba mindomas į purvą, labiausiai neskoningu būdu šmeižiamas. Tačiau štai prisimenu, jog prieš dešimtmetį su trupučiuku vienas arti svarbiausių įvykių buvęs V.Landsbergio oponentas man į ausį kuždėjo: anas yra toks ir kitoks, tačiau esą „neatimsi“ to, jog V.Landsbergis yra „kiečiausias“ derybininkas iš lietuvių, labiausiai „kietas“ iš galimų įsivaizduoti (nesunku pastebėti, jog tai liudija ir tų derybų, kur anas tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvavo, rezultatai). Mano, atsitiktinio stebėtojo, įspūdis toks: tai yra ne tik labai principingas, bet ir pakankamai lankstus, mokantis lemiamais momentais sumažinti įtampą, reikiamu momentu pajuokauti, ne tik ironiškas, bet ir saviironiškas žmogus, šachmatininkas ir muzikantas arba matematikas ir poetas viename asmenyje. O jeigu kam nors vis dar kyla abejonių, ar su tokia žinoma asmenybe kaip V. Landsbergis neva derėsis rusai, siūlyčiau atkreipti dėmesį į tai , jog rusai taip pat labiausiai nepatogiai jaučiasi tada, kai derybų metu, tarkime, karštą vasaros dieną privalo dėvėti šarvuotas kelnes, saugodamiesi, kad tokie kaip kažkada LDDP deleguotas užsienio reikalų ministras (neminėsiu pavardės) neįlįstų į tam tikras angas. Tačiau, regis, net ne čia yra pakastas šuo (arba kiaulė).
Kyla toks įspūdis, jog V.Landsbergio atėjimui į šį postą aršiai gali priešintis kaip tik patys Užsienio reikalų ministerijos klerkai, o labiausiai tie, kurie dalyvavo suformuojant ministerijos stilių ir veiklos įpročius. Kalbu net ne apie tai, jog ši institucija neretai yra vadinama pagrindine „valstybininkų“ irštva. Iš tiesų, ši ministerija per visą nepriklausomybės laikotarpį formavosi siekdama aukščiausių tikslų užsienio politikoje, tačiau vidaus politikos požiūriu yra pati ryškiausia nepotizmo tvirtovė ir nihilizmo užkratas. Žinoma, aš, taip teigdamas, nedisponuoju kokia nors paviešinta sociologinių tyrimų medžiaga, bet remiuosi publikacijomis spaudoje, žmonių pasakojimais, plačiai paplitusia viešąja nuomone, jog į šios ministerijos tarnybas patenkama ne įgytos kompetencijos, pasiruošimo, bet išimtinai dėdžių ir tetų protekcijų pagrindu; varžosi čia neva tarpusavyje ne kas kita, o protekcijų svoris (gali būti, jog yra ir kitas kelias, pavyzdžiui, vaginalinis entuziazmas). Kyla klausimas, kaip čia galėtų pritapti V.Landsbergis? Kalbama, jog šiam žmogui ten ar šen įėjus, tarakonai patys išsibėgioja.
Ne eilinis žmogelis lemia tokius paskyrimus, galėtume dar pridurti, šuns balsas į dangų neina, tačiau net labiausiai ,,eilinį“ sudrumsčia ir, kaip atrodo bent man, daugumą žmonių papiktina Liberalų sąjūdžio pasiūlymas naujuoju teisingumo ministru paskirti tokią, taip ar kitaip, odiozinę figūrą kaip R.Šimašius. Pats esu įsitikinęs, jog tikrai labiau subalansuotu sprendimu būtų pasiūlymas planuojamos naujos Šeimos ministerijos vadove skirti Jonaitienę-Bružaitę nei pasiūlymas išgarsėjusiam teisinio nihilizmo propagandistui R.Šimašiui tapti teisingumo ministru; pastarasis dar taip neseniai, t. y. prieš kelis mėnesius, įrodinėjo, jog nelegalios statybos Lietuvoje yra nepaprastas gėris, nes esą tokiu būdu yra sukultūrinamos paežerės (gal drauge šį žmogų reikėtų paskirt dar ir kultūros ministru). Pabandykime įsivaizduoti, kieno pusę toks ministras paremtų diskusijose dėl „Lietuvos“ kino teatro, kitais viešojo intereso gynimo atvejais; kvaila būtų apie tai spėlioti, nes šis žmogus jau nuo seno su paties ištikimiausio tarno povyza atstovauja vienos pusės interesams. (Jeigu Lietuvoje taip, t. y. kaip patarnavimas su samčiu, suprantamas liberalizmas, tai man labai liūdna.) Tarkime, jog toks R.Šimašius vis tik nebus paskirtas teisingumo ministru, tačiau įspūdis, jog kažkas, giliai atsikrenkštęs, jau spjovė daugumai žmonių į veidą – nebeišdildomas.
Labai gerai suprantu, jog negalima žmogaus užsipulti, vartoti nenorminę leksiką, kalbėti nediplomatiškais žodžiais, tačiau kaip iš tiesų atsilaikyti, kai esi provokuojamas pačiu bjauriausiu būdu. Na gerai, pulkime ir suskaičiuokime – ar vadinamasis Laisvosios rinkos institutas per visą savosios egzistencijos laikotarpį pateikė nors vieną dėmesio vertą idėją, kokį nors konstruktyvų pasiūlymą? Kaip atrodo bent man, visą laiką buvo lojama vakarykštės dienos naudai, plėtojamas kažkoks keistai pavėlavęs propagandinis šurmulys. Turtingi žmonės sumetė „babkes“, įkūrė institutą, suokiantį tik tokias giesmes, kokias nori girdėti patys instituto įkūrėjai (turtingi žmones gali sau leisti keisčiausių įnorių tenkinimą), tačiau kuo čia dėta Lietuva, teisingumas, balanso tarp skirtingų interesų paieškos?
Praeitą savaitę ne vienas iš koalicijos įžymybių, išpūtę krūtines, kalbėjo apie tai, jog artėjančios krizės sąlygomis reikės mažinti socialines išmokas. Drąsuoliai! Išminčiai! EKONOMISTAI! Kažkodėl jau nutilo kalbos apie tai, jog kažkas kažkam neteisėtai padovanojo milijardą litų, tačiau drąsiai stojama į kovą su našlėmis, našlaičiais ir kūdikiais. Vienas toks, kuris, regis, garbe laikytų būti kilimėliu po maximų kojomis, porino apie reikalą sumažinti motinystės atostogas (kaip atrodo, iš liberalsąjūdiečių). Žinoma, visados galima kalbėti apie lėšų optimizavimą, adresato patikslinimą, tačiau joks sumažinimas čia neįmanomas, kelio atgal nėra. Įsivaizduokime tai, kokį triukšmą tokiu atveju pakeltų Seimo socialdemokratai, kiek prirašytų kreipimųsi į Konstitucinį Teismą, neabejotinai užsitikrindami sau įspūdingą propagandinę pergalę. Taigi jeigu kam nors labai panižo ir norisi mažinti, tegu pradeda nuo asmeninio pavyzdžio, susimažindamas labiausiai užriebėjusias savo paties vietas.
Visą laiką maniau, jog Liberalų sąjūdis yra, taip sakant, „geriečiai“, o zuokininkai „blogiečiai“, tačiau, regis, tik A.Zuokas šįkart nenupuolė į purvą, pakankamai oriai varžydamasis ne tiek dėl postų, kiek dėl naštos. Įsivaizduokime, jog A.Zuokas iš tiesų pilietinės taikos labui atsisako Guggenheimo muziejaus idėjos ir visą kadenciją atpila sveikatos ministro poste, pereina visus tokios skaistyklos ratus, neįsiveldamas į naujas istorijas. Sakote, jog tai yra vėlyvo rudens sapnas? Tačiau jei toks stebuklas įvyktų, nuodėmė būtų prisiminti senas, būtas ar nebūtas istorijas.
