Drauge su mokytojų streikų banga nuvilnijęs kalėdinis šurmulys ir aukščiausių šalies vadovų, bažnyčios hierarchų, žinomų politikų ir įtakingų valdininkų viešas kreipimasis į Lietuvos gyventojus, tradicinėmis sveikinimo kalbomis bei naujametiniais palinkėjimais bandant retušuoti esamą padėtį ir sumažinti įkaitusią iki žarijų raudonumo socialinę įtampą, visų pirma, nuskamba nenuoširdžiai, neįtikinamai ir iš esmės nieko nekeičia.
Neišvengiamas permainas Lietuvoje diktuoja ne trafaretiškos, niekuo neįpareigojančios sveikinimo kalbos, o liaudies nepasitenkinimą bei protesto akcijas iššaukiantis elito nenoras (arba nesugebėjimas) vykdyti socialinio teisingumo programines nuostatas ir tokiu būdu pasitarnauti paprastiems žmonėms, ginant ne saujelės oligarchų, bet visuomenės interesus.
Paklauskime skurstančios liaudies – eilinių mokytojų, kultūros ir švietimo, medicinos darbuotojų, paklauskime paprastų žmonių, gyvenančių nuo algos iki algos, galų gale, paklauskime tų, kurie nesugebėję išgyventi savo gimtinėje, buvo priversti emigruoti į užsienį, - kam Lietuvoje gyventi gera? Ir ką gi jie mums atsakytų į šį elementarų klausimą? Į ką visų pirma būtų nukreipti jų priekaištingi žvilgsniai?
Užguiti ir daug kuo nusivylę šalies gyventojai jau seniai nėra paklusni avių banda, aklai tikinti tuščiais pažadais, tam tikromis progomis, prieš rinkimus „nuleidžiamais“ jiems iš viršaus. Mes visi puikiai žinome, kam Lietuvoje gyventi gera! Tai jiems, aukštai ir šiltai sėdintiems, olimpinės ramybės kauke besidangstantiems mūsų elito „pateptiesiems“, gaunantiems solidžius priedus prie nemenkų algų ir nežinia už ką tryliktuosius atlyginimus, gera čia gyventi. Gera gyventi oligarchus aptarnaujančios žiniasklaidos magnatams - valatkoms, vainauskams ir kitiems landsberginiams, „abonentiniams“ vyrukams, bet kokia kaina bandantiems susigrąžinti jiems slystančią iš rankų valdžią.
Be abejo, gera gyventi Lietuvoje saujelei „išrinktųjų“, mūsų eterio bei žurnalistikos „dievaičiams“ ir „vaidilutėms“, uoliai besidarbuojantiems užsakomosios žiniasklaidos baruose. Gera gyventi mūsų šalyje ir televizijos dėka akimirksniu sužvaigždėjusioms jurgoms šeduikytėms, pasišovusioms krūtine ginti ne tiek profesionalųjį, kiek pseudoelitinį „FLUXUS“ meną, ir net nesuvokiančioms, kad jomis paprasčiausiai naudojasi, manipuliuoja tariami „valstybininkai“ bei arogantiški intelektualai - dvasios liumpenai, besipuikuojantys įsivaizduojama kova su „dvasios liumpenproletarais“, o iš tikrųjų, pastaruoju metu gana akivaizdžiai proteguojantys agresyvų kosmopolitinio mentaliteto produktą - guggenhemiškojo monstro komercinę invaziją į Lietuvos kultūrą nacionalinio meno sąskaita.
Nesiruošiu pagerbti perdėtu dėmesiu nepagrįstai susireikšminusio „dvaro rašytojo“, ambicingojo profesoriaus Leonido Donskio, kurio įmantriems, jam vienam tesuprantamiems postringavimams ir šiaip jau suteikiama per daug garbės Lietuvoje. Be jokios sąžinės graužaties ir saiko jausmo klijuodamas savo oponentams užgaulias etiketes, tariamai „be pykčio“ pasinaudodamas tendencingai politizuotu LTV kanalu, jau senokai nebeatliekančio visuomeninio transliuotojo priedermių, šis savimyla pamokslautojas – tipiškas 21-ojo amžiaus dvasios liumpenas, kažin ar galėtų deramai pasitarnauti lietuvių tautos nacionalinių vertybių puoselėjimui jau vien todėl, kad yra daugiau linkęs propaguoti kosmopolitinį meną, „guggenheimiškojo meno“ industriją, kurios galinguose verpetuose net ir didžiausi pasaulinio meno šedevrai yra pajungiami „aukso veršio“ stabmeldystei.
Tenka tik apgailestauti, kad kai kurie, visiems seniai pabodę Lietuvos „šviesuoliai“, mėginantys kalbėti lietuvių tautos vardu ir manipuliuoti žymių menininkų pavardėmis, abonentiniai vertelgos, vainauskiniai, neteisėtai „prichvatizavę“ didžiausius šalies dienraščius, dar negreit atsidurs mūsų istorijos šiukšlyne, o jų vardai, lyg prakeiksmas, bus kartojami iš kartos į kartą. Šių dvasios liumpenų pasėti rafinuoto blogio vaisiai dar ilgai nuodys tautos sąmonę bei kultūrą, keldami šleikštulį ir atmetimo reakciją sveikstančiame organizme. Tik dėl šios priežasties, o ne už jų tariamus „nuopelnus“ Lietuvai, jiems negresia greita užmarštis!..
Skubiai pasibaigusios derybos dėl nacionalinio investuotojo, suteikusios išskirtines privilegijas vienai privačiai VP „Maximos“ dešimtuko grupei, aiškiai parodė, kad dabartinė LSDP vadovybė bei G.Kirkilo Vyriausybė, ignoravusi vieningą Vilniaus skyriaus tarybos kreipimąsi pristabdyti neskaidrų derybinį procesą, pasitarnavo ne daugumos šalies gyventojų, bet oligarchų interesams. Be abejo, tai meta didelį šešėlį visai socialdemokratų partijai ir ją kompromituoja. Apie šių derybų neskaidrius užkulisius mūsų žiniasklaidoje prabilo daugelis analitikų (R.Kuodis, I.Brazauskas, A.Račas, V.Vasiliauskas), ekonomikos, finansų ir energetikos srities specialistų. „Atgimimo“ redaktorė Indrė Makaraitytė straipsnyje „Melas prieš Kalėdas“ (2007.12.21) praskleidė šio nešvaraus sandėrio uždangą. Lietuvos žmonėms belieka tikėtis, kad Seimas nebalsuos už Atominės elektrinės įstatymo pakeitimą ir nepritars Vyriausybės patvirtintam ydingam nacionalinio investuotojo modeliui.
Nepagrįstai sumažinta „Lietuvos energijos“ santykinė vertė privačios įmonės VST atžvilgiu skurdina valstybę ir stiprina oligarchų įtaką šalies valdyme.
Vis dar noriu tikėti ir tikiu, kad šiuo kritišku Lietuvai periodu socialdemokratų partija atras savyje ryžto atsinaujinti ir pasitarnauti socialinio teisingumo pergalei prieš oligarchų savanaudiškas užmačias pasipelnyti mūsų visų sąskaita. Surengta apklausa „trigalvio slibino“ klausimu turėtų parodyti, ar esame pribrendę esminėms reformoms partijoje. Tokie neskaidrūs sandoriai, kaip „trigalvio slibino“ - nacionalinio investuotojo formavimas, turėtų būti viešai išdiskutuoti ir atmesti, įvardinant, kas šioje painioje derybų istorijoje asmeniškai yra atsakingas už LSDP kompromitavimą ir kas iš tikrųjų skaldo partiją. Tik pripažindami savo klaidas, mes galime jas ištaisyti. Prisiimti atsakomybę už susidariusią kritišką padėtį šalyje – šventa kiekvieno doro socialdemokrato pareiga.
Algirdas Paleckis yra Vilniaus miesto vicemeras, Vilniaus miesto Socialdemokratų partijos skyriaus pirmininkas
