Dovanų ieškojimo maratone užsimirštame, kad ne išleistų pinigų kiekiu vertinamos didžiausios metų šventės. Kokios jos turėtų būti?
V. Povilionienė: pasaulį galėtume nustebinti
Kalėdų laukimas – koks jis buvo anksčiau?
Ne kartą sakiau, kad labai daug nereikalingo blizgesio, per gausu linksmybių. Mano jaunystės laikais jaunimas prisilaikydavo – į šokius, vakarėlius nevaikščiodavo. Mėnesį prieš Kalėdas, sako, atkeliauja vėlės pas mus, tad nereikėtų triukšmauti – gali nelaimę prikviesti. Ir elgtis gražiai reikėtų, blogų žodžių nesakyti, nepykti – juk galima bent kartą metuose gražiuoju.
Kokius lietuviškus papročius derėtų prisiminti?
Galėtume pasaulį daug kuo nustebinti! Kiek gražių kalėdinių dainų turime, rankų darbo dekoracijomis, savuoju Kalėdų seneliu – mūsiškis buvo paprastas, su kailinukais. Net ir papuoštos eglutės mums svetimos, nes anksčiau namuose gražias šakas kabindavome. Kūčių naktį ne tik gyvūnai kalba, bet ir augalai įgyja paslaptingų galių.
Buvo priimtina vaikams suruošti lauknešėlius su maistu, kad vargingiau gyvenantiems nuneštų. Derėtų artimą, kuriam pagalbos reikia, prisiminti.
Dovanų – gražus žodis
Kodėl jūs laukiate Kalėdų?
Visa šeimyna esame išsibarstę – tesinori visiems sveikiems prie stalo susirinkti.
Nereikėtų ir mirusiųjų užmiršti. Antrąją Kalėdų dieną, lankydami artimuosius, žmonės ir mirusiųjų nepamiršdavo. Anksčiau kaimo kapinaitėse prie kiekvieno kapo suoliukas stovėdavo – kad ne tik aplankyti užsuktų, bet prisėdę ir su mirusiais artimaisiais pabendrautų. Juk kada visi ten nukeliausime, svarbu šį ryšį išlaikyti.
V. Povilionienė (nuotr. Fotodiena.lt/Andriaus Petrulevičiaus)
Kalėdos – taip pat ir taikos metas. Iki Kūčių derėtų susitaikyti su visais, su kuriais susipykęs esi. Sakydavo, pasiimk šaukštą medaus ir pasidalindamas suvalgyk su visais, su kuriais per metus pykčių turėjai.
O kaip šventinės dovanos?
Viso pasaulio gardumynų juk nepridovanosi. Geriausia dovana man bus su artimiaisiais susitikti, pabūti prie šventinio stalo. Juk taip retai tenka kartu susibėgti, retai kada vienas kitam gerą žodį pasakome. Gal jų per šventes ir nereikėtų pagailėti.
Brolis Pijus primena pasninko prasmę
Dominikonas Brolis Pijus primena, kad Kalėdos, visų pirma, ne dovanų karštinė, o Jėzaus gimimo diena krikščionims. „Vis dėlto tikintis krikščionis turėtų atskirti, kas per Kalėdas yra svarbiausia“, – teigė vienuolis.
Kartu su diskusijomis dėl nedarbo dienos per Kūčias pasigirdo ir baimės, kad tai tebus eilinis girtuokliavimas ilgesnio savaitgalio proga. Brolis Pijus neneigia, kad daugumai tik tai ir terūpės. „Žmonės į šventę žiūri kaip į eilinę progą susėsti prie stalo. Nebūtinai girtauti, galbūt gražiai pasėdėti, bet šiuo aspektu Kalėdos niekuo nesiskiria nuo kitų švenčių“, – kalbėjo dominikonų vienuolis.
Brolis Pijus (nuotr. ELTA)
Pasninkas – tai aukojimas
Pasninkavimas Advento metu daugumai suvokiamas tik kaip susilaikymas nuo mėsos. Tačiau tam tikrų maisto produktų atsisakymas turi gilesnę prasmę. Nesuvalgytą, „sutaupytą“ maistą derėtų paaukoti alkstantiems.
Brolis Pijus priminė, kad pasninkas – privalus Šv. Kalėdų laukimui. „Labai svarbus tas aspektas, kad to, ką mes sutaupome pasninkaudami, nepasiliktume sau, o pasidalytume su žmonėmis, kurie iš tikrųjų yra varge“, – dėstė dominikonas.
Pasak jo, tokia praktika artima lietuviams ir tikroji pasninko prasmė tik šiuo metu tapo primiršta. „Dar Smetonos laikais būdavo, kad visą dieną visa šeima pasninkauja, valgo tik duoną su vandeniu, o tai, kas sutaupoma, išdalijama vargetoms. Sugrąžinti tokią praktiką būtų vienas gražiausių gestų“, – šypsojosi Brolis Pijus.
