Viename stačiatikių tinklalapyje kažkada aptikau tokią mintį (vertimas apylaisvis):
Visos egzistuojančios valstybės sukurtos kaip gaujos. Kiekviena gauja turi savo „įtakos sferą“ – jų kontroliuojamą teritoriją. Čiabuviai panaudojami ekonominiams ir kariniams tikslams, kad būtų patenkintas gaujos godumas.
Karkartėmis tarp tų gaujų, arba tarp grupuočių jų viduje bandoma aiškintis santykius. Tam sumobilizuojami savi „piliečiai“, kurie prievarta laikomi tam tikroje teritorijoje verčiant juos dirbti savo naudai (dažniausiai už grašius), mokėti mokesčius, tarnauti armijoje ir galų galė mirtinai kovoti dėl nežinia kokių vertybių.
Nenuostabu, kad nusikaltėlių autoritetai (visi tie monarchai ir prezidentai) savo tikslus pridengia aukščiausiomis religinėmis ir socialinėmis idėjomis, apsikarsto dieviškomis regalijomis, išsigalvoja įvairiausių pateisinimų savo imperiškoms ambicijoms, lipdo naujus stabus – ir visa tai tam, kad kvailintų žmones ir priverstų juos kariauti už „tėvynę“ (tai yra už savo gaują).
Visa tai – žemiška ir kūniška, visa tai – bjaurastis Dievo akivaizdoje, tai Jam atgrasu ir neturi nieko bendro su Evangelija. Todėl mes, krikščionys, nenorime, kad mus kas nors panaudotų savo nuodėmėms ir nusikaltimams.
--
Skamba šiek tiek naiviai, bet neverta pamiršti, kad pirmieji krikščionys vengė karinės tarnybos. Tačiau kada krikščionybė tapo vyraujančia religija Romos imperijoje, atsirado ir teologinių argumentų už karą.
Ką tik pacituotas mintis galima rašyti į kokią nors 1917 m. bolševikinę proklamaciją. Тiktai reikia išbraukti Dievą.
Ir tokia propaganda veikė. Carinės Rusijos armija išsivaikščiojo SU GINKLAIS. Užuot kariavę už Rusijos feodalų interesus, dalis kareivėlių grįžo į kaimus ir ėmė plėšti dvarininkus, dalytis žemę.
Bolševikai sugebėjo tą stichiją pažaboti ir sutelkti pajėgas revoliuciniam Europos užkariavimui. Tiesa, pirmasis Europos užgrobimo bandymas nepavyko – sukliudė Pilsudskio vadovaujami lenkai.
Vasario 16-osios Lietuva atsirado todėl, kad mirtinai susikovė dvi galybės – Rusija ir Vokietija. Jos sugebėjo mobilizuoti karan milijonus paprastų žmogelių.
O tos valstybės – kaip ir Mindaugo Lietuva – kažkada atsirado plėšikaujančių gaujų kovose.
Akira Kurosawa, sensėjus, sukūrė kelis nuostabius filmus, kuriuos apmąstant galima perprasti valstybės prigimtį. Menas visuomet pranašesnis už politinę teoriją.
„Septyni samurajai“. Bedarbius roninus – samurajus be šeimininkų – NUSAMDO valstiečiai, kenčiantys nuo plėšikų prievartos. (Krikščionys gudai kažkada irgi kviesdavo pagonių lietuvių kunigaikščius su kariaunomis, kad šie dirbtų apsaugininkais.)
Filmo atsklanda. Mėgėjams siūlau atrasti laiko muzikai – tai vitaminai patriotams.
Tiems valstiečiams tąkart viskas baigėsi GERAI – samurajai iš jų sukūrė kariauną ir patys IŠĖJO.
Bet istorijoje mažai atvejų, kada kariai IŠEINA, atlikę savo darbą. Juos IŠVARYTI irgi sunku. Plėšikai įkuria valstybę ir įtvirtina kalavijo teisę – ius gladii – MONOPOLINĘ teisę bausti mirtimi.
Lietuvos kunigaikščiai neišėjo ir ĮBAUDŽIAVINO liaudį.
Vytautas Didysis iš veido įtartinai panašus į Vladą Drakula. Sutapimas.
Abu valdovai priklausė tam pačiam Slibino ordinui.
...Vladas II, ta proga gavo prievardį Drakul, kaip priklausomybės Ordinui ženklą. Buvo ir tokių Ordino narių, kurie nors ir neprisiekdavo ištikimybės Ordinui, kaip sąjungininkai buvo priimami į jo gretas. Tarp tokių buvo Lenkijos karalius Jogaila, Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas.
--
Vytautas Didysis bausdavo nukuolinimu – tiesa, gal rečiau nei Vladas Drakulas. Nežinau, kuri bausmė humaniškesnė – nukuolinimas ar nukryžiavimas.
Tamerlanas, XIV a. prie Delio nukirsdinęs 100 tūkst. belaisvių, buvo didis humanistas, kadangi nevertė belaisvių badauti. Jo įsakymu buvo mūrijami bokštai iš nukirstų galvų – toks „postmodernus“ kūrinys dabar gražiai atrodytų prie Vilniaus Šiuolaikinio meno centro.
Tai, kad Vytauto Didžiojo vardas suteiktas vienam iš Lietuvos universitetų, rodo, kaip galima „išplauti“ kriminalinę valstybės prigimtį. Ją galėtų priminti kokia nors laikina proginė instaliacija – pavyzdžiui, basliukai su raudonais smaigaliais prie Vytauto Didžiojo paminklo.
Mokytojo Kurosawos filmas „Apsaugininkas“ („Yojimbo“) – išminties lobynas valstybininkui.
Kurosawa nebūtų Kurosawa be Toshiro Mifune.
„Septyniuose samurajuose“ Mifune vaidina prisiplakėlį – žmogelį, kuris nori būti samurajumi kaip koks nors kovinių filmų prisižiūrėjęs nebrendila.
O „Apsaugininke“ Mifune vaidina kalavijo meistrą – beturtį samurajų, pravarde Sandžuro, išvarytą iš klano dėl optimizacijos, kaip dabar pasakytume.
Sandžuro atvyksta į miestelį, kurio gyventojus prievartauja dvi tarpusavyje kovojančios gaujos. Vienas iš vadeivų puikuojasi revolveriu. Ar kalavijo epocha pasibaigė?
Sandžuro parsisamdo vieniems, paskui kitiems. Apgaule jis supjudo gaujas, ir jos išsinaikina. Paskutinė Sandžuro dvikova – šaltasis ginklas prieš šaunamąjį.
Ir „Septynių samurajų“, ir „Apsaugininko“ herojai kariai parsisamdo ne vien už maistą ir pinigus. Visi jie turi keistų etinių motyvų – jaučia gailestį prievartaujamiems žmonėms. Motyvas išties paslaptingas. Kodėl karys, kalavijo menininkas, turėtų kažko gailėtis?
Tačiau istorija bado akis: tarp karių atsiranda tai, ką vadiname riteriška etika – pavyzdžiui, priedermė ginti našles, našlaičius ir dvasininkus (tokius įžadus davė ne vien Donkichotas, panašiai įsipareigodavo kryžeiviai).
Arba Širdies Damos kultas. Tiesa, Rytuose kariai į moteris žvelgė pragmatiškiau. Japonijoje pornografiniai paveikslėliai įeidavo į ginkluotės rinkinį. Sužeistas karys, jei galėdavo, peržvelgdavo paveikslėlius, susijaudindavo ir eidavo toliau kautis. Vadinkime tai išmaniu testosterono panaudojimu.
Ištraukos iš „Apsaugininko“ ir jo tęsinio „Sanjuro“.
Pora trumpų kovinių gabaliukų.
„Apsaugininko“ atsklanda leidžia pajusti filmo stilistiką.
Ilgoka scena iš „Apsaugininko“. Kalavijo meistras daro tai, kas biržoje vadinama „selling short“ – parduoda neturimą daiktą. Pjudydamas gaujas jis meluoja, kad nužudyti šeši žmonės, ir pasiunčia ryšininką su tokia žinia. Tačiau Sandžuro dar tiktai rengiasi juos užkapoti. Ir užkapoja. Išlaisvintai moteriai, kuri buvo pagrobta kaip sugulovė, ir jos šeimai Sandžuro atiduoda iš pagrobėjų gautą algą.
Scena iš „Sanjuro“. Po dvikovos Sandžuro pasako fundamentalią valstybinę tiesą: „Geras kalavijas turi likti makštyse“.
Vienas dalykas, kada sako koks nors pacifistas, kitas – kada byloja ne vieną žmogų užkapojęs kalavijo meistras.
