Pastaruoju metu teko aptikti net keletą straipsnių, Lietuvos kontekste aptariančių nedarbo problemą, arba kaip tai apibūdino ekonomistas Raimondas Kuodis – nedarbo tragediją. Taip pat, teko matyti ir nemažai rašinių apie nedarbą vakarų pasaulio šalyse. Ir belieka daryti išvadą, kad nedarbas nėra specifinė Lietuvos, Rytų Europos, ar Eurozonos neganda.
Tie, kuriems atrodo, kad tik Lietuvoje, ir dar galbūt Latvijoje, vyrauja didžiulis nedarbas, ir kad tai yra kažkaip tiesiogiai susiję su blogais valdžios sprendimais, labai klysta. Milžiniskas nedarbas siautėja Ispanijoje, JAV, taip pat tuo skundžiasi ir britai ar italai. Taigi, arba reikia pripažinti, kad ir šiose šalyse valdžia dirba apgailėtinai ir nesistengia skatinti verslo bei "kurti darbo vietų", arba tenka susitaikyti su tuo, kad nedarbą lemia visai kitos priežastys. Tad kokios gi gali būti tos priežastys? Šis straipsnis būtent ir mėgins atsakyti į šį klausimą.
Taip pat, čia bus pažvelgta ir į keletą mitų, susijusių su darbo vietų trūkumu bei darbo vietų kūrimu. Į visus šiuos klausimus bus daugiausia žiurima Lietuvos kontekste, tačiau taip pat bus neišvengta ir pavyzdžių iš kai kurių kitų vakarų pasaulio šalių.
Visų pirma, būtų naudinga pažvelgti į vieną didžiausių mitų, susijusių su nedarbu. Teko labai daug kartų skaityti frazę, kad „verslas kuria darbo vietas", arba kad ekonominis augimas užtikrina darbo vietų augimą. Kodėl toks požiūris yra klaidingas?
Todėl, kad verslas iš esmės nėra sutvertas darbo vietų kūrimui. Kiekviena papildoma darbo vieta tiesiog yra verslo, arba ekonominio augimo pasekmė. Kapitalizme verslas yra orientuotas tik į pelną, o darbo vietų atsiradimas yra tik šalutinis produktas, kuris atsiranda mėginant tą pelną išgauti. Būtent ši sąsaja ir yra kertinė, norint suprasti, kodėl daugumoje pasaulio valstybių egzistuoja nedarbas. Kuo puikiausiai tai iliustruoja Raimondas Kuodis, pats pavyzdžiu savo straipsnyje paaiškindamas situacijos esmę:
„Pirma priežastis – darbo našumo didėjimas, t. y. galimybė pagaminti tą patį prekių ar paslaugų kiekį su mažiau darbuotojų. Pavyzdžiui, tokios technologinės naujovės kaip radijo bangas skleidžiančios prekių pakuotės (Radio-frequency Identification, RFID), jei bus masiškai pritaikytos mažmeninės prekybos srityje, lems daugelio kasininkų (-ių) atleidimą, nes nebereikės skenuoti prekių brūkšninių kodų. Todėl ekonomika turi paaugti, kad įdarbintų tuos atleistus kasininkus ir nedarbas nedidėtų. Žinoma, tai nereiškia, kad reikia kovoti su naujomis technologijomis – jos yra visuomenės materialinės gerovės didėjimo šaltinis. Bet svarbu suvokti to kainą – trumpuoju laikotarpiu daug žmonių dėl to praranda savo darbo vietą ir turi surasti naują."
Štai čia reikia atkreipti dėmesį į keletą dalykų. Pirmiausia, pasidaro visiškai akivaizdu, kad verslas iš principo nėra nei kiek suinteresuotas kurti darbo vietų. Jeigu tik būtų įmanoma, kapitalistas tuojau pat atleistų visus savo darbuotojus ir prisisamdytų robotų, kurie tą darbą jam atliktų nemokamai. Viskas vardan švento pelno bei darbo našumo! Antra, tai būtent parodo, ką iš tiesų reikia kaltinti dėl didžiulio nedarbo.
Tai yra pati kapitalistinė sistema, įteisinanti privačią nuosavybę. Pavyzdžiui, tos radijo bangas skleidžiančios prekių pakuotės (Radio-frequency Identification, RFID) nėra reikalingos nei vartotojams, nei, tuo labiau, patiems darbininkams – šiuo konkrečiu atveju mažmeninės prekybos kasininkams. Tačiau ar šie kasininkai turi balsą šiuo klausimu? Ar į jų nuomonę yra atsižvelgiama? Ne. Štai ir atsiskleidžia visas sistemos grožis, o tas pats nedarbo fenomenas pasidaro ne toks jau paslaptingas. Visos kalbos apie socialinę atsakomybę, kaip ir galima tikėtis, belieka kalbomis. Verslas (su labai retomis išimtimis, be abejo) „nekurs" darbo vietos, jeigu tai neneš jam pelno ir nekurs pridetinės vertės. Jau dabar po truputį aiškėja, kad ne ekonominė krizė labiausiai įtakoja didelį nedarbą JAV, o būtent naujos technologijos, apie kurių naudą ir būtinybę mūsų visuomenei galima ilgai diskutuoti.
Taigi, ar yra būdų išspręsti šią „nedarbo tragediją"? Iš vienos pusės, būtų galima tikėtis kapitalo ir verslininkų malonės, tai yra, būtų galima apeliuoti į kapitalo ir įmonių savininkus, kad šie būtų dosnesni, ir pradėtų dalintis savo pyragu sušiek tiek daugiau žmonių. Pinigų yra, ir jais būtų laisvai įmanoma aprūpinti kiekvieną pilietį, tiesiog daugelis iš jų yra laikomi nereikalingais ir "nevertais"tų pinigų, nes jie nekuria pridetinės vertės. Pakeitus tokią koncepciją, būtų laisvai galima tikėtis pilno užimtumo. Gaila, tačiau tenka pripažinti, kad šis sprendimo būdas yra praktiškai neįgyvendinamas. Sistema sugadina žmogų, ir kai pelnas tampa vieninteliu tavo tikslu, rasti kelią atgal pasidaro labai sunku, beveik neįmanoma.
Antras galimas variantas yra patobulinti darbo pasidalijimą. Tai yra, sumažinus darbo valandų kiekį vienam žmogui, atsirastų pretekstas į darbo rinką priimti daugiau narių, kad šie užpildytų atsiradusias spragas. Matematiškai tai galėtų atrodyti maždaug taip: sumažinus savaitinių valandų skaičių nuo 40 iki 30, tam, kad susidarytų bendras 120 valandų kiekis, reikėtų ne trijų, o jau keturių darbuotojų. Jeigu nuo kiekvieno trejeto darbo vietų atsirastų po vieną papildomą darbo vietą, tai tada nuo 900 000 dirbančiųjų būtų sukurtos papildomos 300 000 darbo vietų.
Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo labai paprastai. Tačiau tokia reforma smarkiai kirstųsi su kapitalo poreikiu didinti darbo našumą, efektyvumą, bei mažinti darbo sąnaudas. Aštuonių darbo dienos valandų išsikovojimas darbininkų klasei buvo viena didžiausių, jei ne pati didžiausia jos pergalė. Mėginimai įteisinti šešių darbo dienos valandų limitą greičiausiai būtų sutikti ypatingai priešiškai, bei būtų išvadinti utopijomis ar panašiai.
Jau dabar daugelis europiečių masiškai streikuoja prieš pensijinio amžiaus ilginimą, kuris yra savotiškas žingsnis atgal klasių kovos kontekste. Kas nustatė, kad žmogus per dieną turėtų dirbti būtent aštuonias darbo valandas? Ne Biblija, ir ne mokslininkai – tai buvo išsikovota sunkiomis eilinių darbininkų pastangomis. Ir nėra jokių priežasčių, dėl kurių nebūtų galima toliau tęsti kovos, tiek prieš pensijinio amžiaus ilginimą, tiek ir už dar trumpesnę darbo dieną, bei kokybiškesnį gyvenimą.
Tad pabaigai, kokia gi yra reali išeitis is šios situacijos, jei tokia apskritai yra? Atsakymas vėl nuskambės labai paprastai - reikia keisti pačią kapitalistinę-konkurencinę sistemą. Apeliavimas į konkretaus žmogaus (verslininko ar įmonės savininko) sažinę – banalus reikalas. Šią situaciją puikiai iliustruoja Daniel Dorlingo pateiktas pavyzdys iš privačios medicinos sektoriaus. Privatiems daktarams nėra tobulesnio paciento negu ilgalaikių ligų pakirstas turtingas žmogus, kuriam pastoviai reikia daug priežiūros bei brangių vaistų.
Šioje situacijoje gydytojai suinteresuoti kuo ilgiau palaikyti tokio paciento gyvybę, tačiau jie nėra suinteresuoti visiškai jį išgydyti. Jų verslas, jų pajamos bei pelnas priklauso nuo pacientų. Kuo jų daugiau ir kuo ilgiau jie serga – tuo geriau! Ir čia nėra kažkokia konspiracinė medžiaga. Tai iš tiesų vyksta mūsų visuomenėse, kur tam susidaro tinkamos sąlygos, pavyzdžiui JAV. Vėlgi, galima bjaurėtis tokiais daktarais, galima smerkti, bet reikia suprasti, kad juos į tokią poziciją pastato jų situacija. Labai nedaug kas kirs šaką, ant kurios sėdi.
Todėl išeitis vienintelė – neleisti žmogui užsiropšti ant tos šakos. Reikia išvengti situacijų, kurios sudaro sąlygas tokiam anti-humaniškumui. Todėl, grįžtant prie (ne)darbo temos – kodėl darbdaviai išnaudoja savo darbuotojus? Ne todėl, kad jie iš prigimties blogi žmonės, o todėl, kad pagal situaciją jie yra suinteresuoti gauti kuo didesnį pelną, ir turi visas galimybes (kiek aišku leidžia įstatymai, tokie kaip minimali alga) vardan to išnaudoti darbuotoją.
Nedarbas, kurio priežastis jau buvo čia aptartos, tik suteikia darbdaviams dar geresnes sąlygas piktnaudžiauti valdžia. Darbo netekimas žmogui gali kirsti labai smarkiai, kai tuo tarpu darbdavys galės nesunkiai susirasti sau kitą vergą iš bedarbių armijos. Galbūt čia ir slypi atsakymas į klausimą – kokią sistemą reikia kurti kaip alternatyvą kapitalizmui. Reikia padaryti taip, kad žmogus nebijotų prarasti savo darbo vietos, tai yra, kad darbdaviui jo “samdinio" reikėtų taip pat arba net labiau, negu darbuotojui jo darbdavio.
Tą galima pasiekti pasinaudojus Slavojaus Žižeko patarimu – įvedus piliečio algą. Tokiu atveju, kiekvienas visuomenės narys turėtų realią, o ne fiktyvią, pasirinkimo laisvę – dirbti ar ne. Štai tokiomis aplinkybėmis ir atsirastų sąlygos tam geresniam ir teisingesniam socialiniui-ekonominiui modeliui. Tiek socializmas, tiek bet kuris kitas anti-kapitalistinis modelis negali būti industrinis iš prigimties, tai yra, jis neturi būti sukonstruotas išoriškai ir primestas visuomenei, “nuleistas iš viršaus".
Kapitalizmas nėra suinteresuotas dalintis pyragu su visais. Priešingai nei bet kuri sveika visuomenė, kuriai svarbu, kad kiekvienas jos narys būtų aprūpintas.
