Internetas kvantiniais šuoliais įėjo į mūsų gyvenimą. Per pastaruosius 10 metų tapome precedento neturinčios istorinės situacijos liudininkais: dabar mums pasiekiamos visos pasaulio žinios, visos kultūros, bet kuri informacija. Ir jame mes patys sukūrėme naują bendravimo būdą, kuris gyvuoja pagal savo taisykles. Ir kurias neretai, deja, diktuoja interneto chamai: dauguma interneto mėgėjų bent kartą yra patyrę, kas yra internetiniai įžeidimai arba agresija. Kas jie - paprasti žmonės ar psichopatai? Ir kaip į visą tai reaguoti?
Bendravimas tinkle:
Asmeninis:
Skype, Facebook, elektroninis paštas, asmeninis tinklapis ir pan. Čia problema – brukalai, o dabar jau ir Facebooko virusai.
Atviras:
Portalai ir forumai. Jų skirtumas tas, kad moderatoriaus (administratoriaus) funkciją atliekate ne jūs, o žmogus, kuris turi savą supratimą apie bendravimo normas, o taip pat asmenines simpatijas ir antipatijas, be to, ir fiziškai ne visada gali susekti kas vyksta forumo temose.
Būtent atviras bendravimo būdas suteikia neribotas galimybes pasireikšti įvairiems psichikos sutrikimams.
Didžioji dalis interneto vartotojų mano, kad jis suteikia anonimiškumą. Grubius, piktus ir pagiežingus komentarus rašo ir paaugliai, ir garbingo amžiaus žmonės. Jie ne tik išlieja savo užslopintas nuoskaudas, pyktį, agresiją, bet taip, net ir patys to nesuvokdami, bando kovoti su savo psichologinėmis problemomis. Ypač tada, kai realūs pašnekovų vardai slepiasi po „nikais“. Bet net ir pasirašęs tikruoju savo vardu žmogus gali mėgautis savo chamizmu, pažeisdamas visas įmanomas ir neįmanomas bendravimo formas, nes suvokia, kad čia ir dabar jam „į snukį“ niekas neduos. Todėl jis čia gali efektyviai realizuoti savo susikaupusią agresiją (ir tai nereiškia, kad ji skirta būtent jums asmeniškai), troškimą pasityčioti ir kaip nors reabilituotis savo akyse.
Žmonėms, turintiems psichinių patologijų (provokatoriams, interneto „troliams“) toks bendravimo būdas tampa gyvenimiška būtinybe, tokia niekuo nepakeičiama „pramoga“, kaip kačiuko padegimas laiptinėje, be to, saugesne ir ne taip niekinama visuomenės.
Prie lyderių–agresorių visada prisijungia mažiau drąsių subjektų svita ir prasideda „naikinimas“. Komentaruose apie perskaitytą (?) publikaciją atsiranda asmeninių nuomonių, kieno komentaras geras, kieno kvailas. Internautai, vieni kitus vadinantys ligoniais, debilais ir psichais, pasineria ne į straipsnio skaitymą ir komentavimą, bet kapstosi po jau parašytus komentarus. Priklausomai nuo konkrečios internetinės bendruomenės kultūrinio lygio, pasakymo forma gali skirtis, bet prasmė išlieka ta pati.
Pasak psichologų, besiveliantys į diskusijas, pilantys purvą ant kitaip manančio galvos virtualioje erdvėje, stokoja ne tik išsilavinimo, bet ir savivertės. Be to, nereikia pamiršti, kad mokslinis laipsnis ar užimamos pareigos dar nedaro žmogaus emociškai bei kultūriškai išprususiu. Čia turima omeny moralinis išsilavinimas, kurį turintis žmogus negaiš laiko tokiems niekams, kaip ginčai internete su nematomu ir nežinomu priešininku.
Bendraudami virtuliai esame pažeidžiami ne mažiau nei realiame gyvenime
Mes dalinamės savo mintimis, išgyvenimais, savo asmeninio gyvenimo faktais. Mes atviri, sąžiningi, nuoširdūs, ieškome palaikymo ir supratimo, džiaugiamės geru žodžiu ir parodytu mums nuoširdžiu dėmesiu. Ir labai skausmingai reaguojame į chamiškumą.
Kaip paprastai elgiamės, kai susiduriame su šiurkštumu?
1. Nelieskite manęs, aš geras (a)!
„Jeigu jie žinotų, koks aš geras žmogus ir specialistas, kiek daug aš padariau visuomenei, jie taip niekada su manimi nesielgtų!“ Jūs tikitės žmogiškumo. Bet chamui tas pats, koks jūs žmogus, jam išvis į jus nusispjauti. Jo užduotis – tiesiog išlieti agresiją, ir jūs jam kažkuo dėl to tikslo tikote. Į jūsų pastangas sukelti jame kaltės jausmą, kaip atsaką, jūs sulaukiate tik panieką ir pajuoką.
Šiuo atveju mes visada tikimės adekvačių forumo lankytojų palaikymo, bet „užsisėda“ paprastai visa banda, o ginamasi po vieną. Dalinantis su jumis gėdos stulpą, be simpatijų jums, reikia dar ir jėgos, drąsos ir išvis – būti gelbėtoju. Nestumkite savo vienminčių po kulkomis. Palikite savo nuopelnus prieš žmoniją kitam kartui.
2. „Pats asilas!“
Muštynės prasidėjo! Jūs suteikiate chamui puikią galimybę išlieti savo agresiją, duodate jam valdžią pamojuoti kumščiais ir pademonstruoti svitai unikalius oratorinio meno sugebėjimus.
3. Ignoravimas: šuns balsas į Dangų neina!
Tai vienintelis galimas racionalaus elgesio variantas, jei jūs pradedate suprasti, kad prieš jus aiškiai ligotas žmogus. Jei jūs dar kurį laiką praleisite tame forume ir paskaitysite jo ankstesnius komentarus, pastebėsite, kad toks bendravimas yra jo įprasta gyvenimo pozicija, ir požiūris į jus mažai kuo skiriasi nuo požiūrio į žmones bendrai. Ir dar verta užduoti klausimą: kodėl forumo moderatoriai ilgą laiką suteikia šiam žmogui galimybę realizuoti savo patologines užgaidas?
Beje, ne vienas kalbintas mūsų žymesnis žmogus stengiasi visiškai nesidomėti komentatorių po publikacijomis apie jį nuomone. Pvz., dainininkė Daina Bilevičiūtė, mėgiamas įvairių portalų veidas, internetą išvis ignoruoja, saugodama savo ir savo šeimos trapią ramybę. O kiti mūsų veikėjai, pvz., Natalija Bunkė, Mantas Petruškevičius ir Eglė Jackaitė neapsikentę virtualių įžeidinėjimų, pradėjo teisminius procesus.
Apie atsakomybę: Raginimai susidoroti su vienu ar kitu asmeniu arba žmonių grupe, atviras viešas žmogaus pažeminimas, skelbiant tiesos neatitinkančią informaciją ar tikri bei tariami grasinimai yra tai, už ką galima sulaukti griežtų sankcijų. Už tokius dalykus Baudžiamasis kodeksas numato net laisvės apribojimą iki dviejų metų. Beje, net ir užgaulūs komentarai apie asmens išvaizdą gali atvesti tokį komentatorių į teismą. Netgi jei tie komentarai atitinka tikrovę. Ir dar, manantiems, kad už nuomonę nebaudžiama, primename, kad nuomonė, paskleista internete, tai – jau viešas pareiškimas.
Konstruktyvus atsakas į chamiškumą
Tuo atveju, jei yra viltis, kad jūsų virtualus pašnekovas yra sveiko proto ir blaivios atminties, jūsų užduotis – ištraukti oponentą iš užsidūkusio vaiko būklės į suaugusio žmogaus, atsakančio už savo elgesį, pozicijas. Reiktų korektiškai ir tvirtai jam pateikti, kad „to daryti negalima nei su manimi, nei su bet kuo kitu“.
Svarbu, kad jūsų komentaras jo neįžeistų. Tekstas turėtų būti geranoriškas, be įžeidinėjimų, neturintis tikslo sukelti kaltės jausmą ir jokiu būdu ne žeminantis. Pagarba pašnekovui – natūrali tiek realaus, tiek virtualaus bendravimo norma.
Ir dar: jei jau į pirmą jūsų komentarą sulauksite neslepiamo chamiškumo ir agresijos, nenusiminkite! Susiekite su to puslapio administratoriais ir nekaltinkite visos auditorijos. Beje, neverta pagal tokius šiurkščius rašinėjimus vertinti bendro puslapio kultūrinio lygio. Pirmi visada rėkia tie, kurie neturi ką pasakyti, o skaitanti auditorija visada gerokai didesnė už rašančiąją.
Bet jei jus akivaizdžiai erzina bendravimo fonas šiame forume (puslapyje), pagalvokite: „O ką aš čia veikiu?“
