Kiekvienas funkcionuojantis dalykas veikia kaip sistema. Jūs galite nusipirkti visas detales, iš kurių automobilių fabrike surenkamas „Audi“; bet jei jums tas detales atveš automobilio priekaboje ir išvers jūsų kieme, „audinės“ dar neturėsit. Detales reikia sudėlioti į tam tikrą, invariantinę sistemą – ir tada jau drąsiai galit sėsti ir sukti uždegimo raktelį: jei surinkta buvo teisingai, jūs tuoj riedėsit Gedimino prospektu.
Jei kažkas yra, bet nefunkcionuoja – vadinasi, tai tik visokių komponentų (detalių, organų, individų) rinkinys, tinkamas nebent kitur panaudoti. Jei tai galutinai sugedusio automobilio detalė – tiks kitos mašinos remontui; jei nušautos anties kūnas – tinka dėti į skrandį kitam gyvūnui; jei begęstančios valstybės komponentas (pareigūnas, dokumentai, uosto terminalas) – gali tikti kitai dar žvaliai valstybei.
Jūsų „audi“ dar veikia? Vadinasi, ji – sistema. Jūs sveikas gyvas (ko jums, žinoma, linkiu)? Tada jūs – tai pat sistema (nepykit, esate labai sudėtinga ir unikali sistema, vienintelė iš tų 90 milijardų žmonių, kurie kada nors gyveno, o kai kurie ir tebegyvena šioje planetoje. Tokias sistemas kaip jūs dar vadina asmenybėmis; atleiskit, jei įžeidžiau).
Štai mūsų valstybė - gyvuoja? Gyvuoja. Vadinasi, ji – irgi sistema. Sudėtinga, daugiasluoksnė politinė, ekonominė ir socialinė sistema.
O jau dalių joje!..
Bet pagrindinės dalys nesunkiai atskiriamos. Jos – viršuje. Perkeltine, suprantama, prasme, nes šiaipjau tos dalys (visuomenės narius turiu šiuo atveju galvoje) vaikšto ta pačia žeme kaip ir mes. „Viršuje“ sakome todėl, kad iš tų žmonių gauname informaciją. Iš tos informacijos sužinome, kaip gyvensime (pagal kokias taisykles ir kokio „triukšmo“ fone), ką dar žada tie žmonės mums padaryti (jie sakosi geriną ir nuolat gerinsią mūsų gyvenimo sąlygas).
Ta informacija dozuojama ir kitaip taisoma (prefabrikuojama ir apdorojama). Tai – labai svarbus veiksmas.
Kam to taisymo reikia? Griežtai kalbant, jo gal ir nereikėtų, bet kad labai smalsi Lietuvoje publika. Jai vis kyla klausimų. Ir tenka į juos atsakinėti, ypač jei spauda įsizyzia.
Atsakinėti, sakysite, lengva – jei klausia apie tai, ką klausiamasis gerai žino. Nesakykit. Juk ten „viršuje“ (beje, taip pat ir „apačioje“) gyvenama kaip nuo seno įprasta. Briuselis, Nato, Europos Sąjunga – visa tai jau ištariam ne tik be klaidų, bet dar ir su paaiškinimais. Tačiau savo reikalus tvarkyt tai ne iš Briuselio kažkada išmokom ir vaikus sugebėjom pamokyt.
Štai generaliausias policijos komisaras aiškina, kad neva saugomiems liudytojams skirtu butu jis nesinaudojo, tiksliau - naudojosi tik darbo reikalais, dar šiek tiek tiksliau – naudojosi, nes kaip gi jam Vilniuje be buto. Štai parlamento vadovas, paraginęs visus įsijungti į kovą su eismo „vištapročiais“, skuodžia pažeisdamas taisykles ne prasčiau už anuos. Štai vieno turtingo valstybės fondo direktorius brakonieriauja valdišku visureigiu miškuose. Štai vienos partijos įkūrėjas, vedlys, patronas ir (pasprukęs) gelbėtojas – pamokslaujantis viena, o savo įmonėse darantis visai ką kita.
Visi jie įvaldę „makaronų kabinimo“ meną. Viena aiškins visuomenei, kitaip darys patys. Kai kurie iš jų net įsitikinę, kad tai ir yra politika. Visuomenė juk niekada iki galo nesusigaudys – nes ir informacijos negaus tiek, kiek „mes čia“ turim, ir nesyk pristigs laiko ar noro pasidomėti daugiau ar paanalizuoti.
Arba jums einant prospektu ar alėja staiga pripuola keli džinsuoti vyrukai, čiumpa už rankų ir, nors širdis jau kulnuose, spėjat suprasti, kad tuoj grūs į mašiną,veš į mišką ir atmušinėdami kepenis reikalaus pasirašyti akcijų „padovanojimo“ sutartį. Jūs muistotės ir šaukiaut, bet praeiviai banditų prisibijo, jokios pagalbos nesulaukiat ir jau bandysit siūlyt tas akcijas laisva valia, dar iki kelionės į mišką, kai staiga – na, taip, skaitytojai žino tą istoriją: tai rimta valstybės institucija, toks DSV ar VDS ar dar kitaip vykdo kažkokį savo sufantazavimą ir pabaigoje gal net atsiprašys.
Arba tam tikras tipelis randa kažkur popieriuose, išmestuose į konteinerį prie Didelio banko, jūsų asmens kodą, adresą ir telefoną, pasako juos policijai, kai jį sulaiko pavogusį reikiamą kiekį prekių ir - jūs sodinamas į daboklę, o tipelis eina ieškoti naujų asmens duomenų. Jūs gi pradedate ilgą mūšį dėl savo nekaltumo įrodymo. Gali būti, kad jums vis tik pavyks atsikratyti įtarimų, nors sistema, sukurusi visą šią istoriją nuo pradžios iki galo, gerokai jus palamdys.
Pavėpusių darbuotojų rasime ir privačiose, ir valstybės institucijose. Bet jei jie tuo momentu stipresni už jus (turi jūsų asmens kodą, arba jiems pasirodė, kad jūs gal nusikaltėlis, o sulaikyti tokio įtariamojo gatvėje jie nemoka, arba tiesiog tingi patikrinti apsišaukėlio duomenis) – turite atkentėti, nieko jau čia nepadarysi. Paguoda ir paaiškinimas čia vienas ir tas pats – tokia sistema, stipresniųjų teisės viršenybė.
Tai ką mums, žmonėms Lietuvoje, tada daryti? Jei norime elgtis racionaliai, tai reikėtų prisiderinti – tai lengviausia ir pelningiausia. Ten, kur nerizikuojate, o gal net tikitės iš to naudos, daug žadėkite, meluokite, kalbėkite tai, ko iš jūsų tikisi pašnekovas (darbdavys, viršininkas, klientas, užsakovas, pacientas). Svarbiausia – sakyti tai, ko tie asmenys tikisi, o patiems daryti grynai pagal savo naudą ir interesą.
O kaip, paklausite, tokiu atveju, jei esi bedarbis ar pensininkas – nei viršininkų, nei darbdavių, net kaimynas nesilanko.
Na, nėra padėties be išeities. Pavyzdžiui, eidamas sutiksite gatvėje kokį nors klipatą, dar didesnį nei jūs - apspjaukite jį. Arba kokį šunelį paspirkite (vėlgi svarbu, kad būtų baikštus benamis ciuckis).
Nepervertinkite problemos. Visada galima rasti silpnesnių nei jūs pats/pati šiuo momentu.
Svarbiausia yra neiškristi iš sistemos. Turime perprasti pagrindines taisykles ir jų laikytis. Taip užtikrinsime sistemai tvarumą ir gyvybingumą.
