Kaunietė Eglė Čekanavičiūtė kalba apie būsimą darbą Paryžiaus „Dior“, rodo šiems mados namams pieštus rankinukų eskizus ir jų realizacijas prabangiose parduotuvėse, prisipažįsta norinti kurti prancūzams „Saint Laurent“... Kažkada Vilniaus dailės akademijoje drabužių dizaino specialybę į studijas Londono „Saint Martens“ menų ir dizaino koledžą iškeitusi 23 metų kaunietė tikina, jog čia tiesiog neturėtų tokių galimybių, kokiomis džiaugiasi dabar.
Drabužių kūryba – paveldas iš giminės
Papasakok tą likimo paženklintą istoriją, kaip tapai drabužių dizainere.
Esu jau ketvirtos kartos atstovė, dirbanti su drabužiais. Tradiciją pradėjo prosenelis, spaudos draudimo metais vaikščiodavęs po kaimus, platinęs iš Tilžės atgabentas knygas. Tačiau prisistatydavo siuvėju ir norintiems siūdavo apdarus.
Mama – drabužių dizainerė, tad nuo vaikystės jai padėdavau. O gal labiau trukdydavau. Kai buvau keturiolikos, išmokė siūti, tačiau buvo griežta mokytoja: siūles ardydavo po penkis kartus, kol susiūdavau idealiai. Tačiau pradėjau jausti malonumą, jog pati galiu pasisiūti sau tokius drabužius, kokių noriu.
Kartu su kurso draugais kurta kolekcija tema „Vaikų išnaudojimas mados rinkoje “
Siūdavai ir kitiems?
Turbūt buvau egoistė – tik sau. Jau prieš stojant į akademiją tėčio draugas paprašė pasiūti marškinius. Nupaišiau tris eskizus, išrinkau audinius, padėjau sumaketuoti. Dar vis matau – nešioja juos iki šiol.
Užsiimi tik kūryba?
Norint siūti reikia nemenkos praktikos, didelio įdirbio, preciziškumo. Turi pasirinkti: jei nori siūti, neliks laiko kūrybai. Aš kuriu, tad techniniam darbui nelieka laiko. Tačiau labai pagelbėja mama bei jos komanda. Savo diplominę kolekciją siuvau grįžusi į namus. Mama visoms klientėms pranešė mėnesį atostogausianti, tačiau visą laiką trise dirbome prie mano kūrinių.
Studijos Londone atvėrė duris
Kodėl viską metusi išlėkei į Angliją?
Įstojusi į „Saint Martens“ maniau pasiimsianti akademines atostogas – jei vis dėlto persigalvočiau ir sugrįžčiau tęsti mokslų Lietuvoje. Tačiau po pirmo mėnesio nusprendžiau pasilikt.
Buvau šiek tiek nusivylusi studijomis Lietuvoje. Londone jos motyvuojančios, mokymosi sistema profesionaliau organizuota. Galiausiai ir domėjimasis mada gajus šimtmečius, o ne kelis dešimtmečius.
Mūsų koledžą baigė Johnas Galliano, tad yra galimybė išplaukti ir į plačiuosius vandenis. Dėl koledžo gavau darbą „Dior“ mados namuose Paryžiuje.
Kaip?
Visų pirma, atlikau ten praktiką. Pasiūlė sukurti audinių raštus rankinėms. Visai atrankoje dalyvavusiai grupei suorganizavo kelionę į Paryžių, aprodė visus mados namų kampelius. Tačiau laimėjome tik keturiese, nors dėl praktikos varžėmės 22 studentai.
Kuo ten užsiėmei?
Dirbau aksesuarų departamente, kūriau rankines. Na, vien tik asmeninės kūrybos ten nebuvo: kiekvieną kartą būdavo pateikti audiniai, raštai, sagtys, dirželiai, nupasakota gaminio „nuotaika“, tematika. Taip ir kurdavome.
Kelios kurtos rankinės atsidūrė prekyboje. Kiek žinau, kiekviena jų kainuoja daugiau nei tūkstantis eurų. Gaila, nei vienos jų neturiu. Net maketo neleido pasiimti!
Apie svajones ir realybę
Ar nežadi tapti savarankiška dizainere?
Greičiausiai dirbsiu kažkam kitam, na, bent kurį laiką. Reikia labai tiksliai žinoti, ką nori kurti, o aš kol kas galiu nupasakoti, tik kokiu stiliumi norėčiau sekti. Mielai kurčiau konceptualią madą, tačiau iš tokios duonai neužsidirbsi. Gal kada nors, tačiau bent kelis metus luktelsiu.
Juk ir „Dior“ visai neblogai!
Iš tiesų taip. Šįkart dirbsiu papuošalų departamente, juvelyrės asistente. Tai ne tik žiedai, apyrankės, tačiau ir sagos, sagtys, įvairūs drabužių papuošimai.
Vienas pirmųjų Eglės darbų studijų metu
Ar ilgai teko kovoti, kad sugrįžtum į Paryžių?
Tiesą sakant, tai buvo realiausia vieta. Nors kai kandidatavau, teigė neturintys laisvų vietų, tačiau galiausiai priėmė. Labiausiai norėjau dirbti „Saint Laurent“ mados namuose ar pas avangardistą Martiną Margielą. Tikiuosi ir ten kada padirbėti!
Turbūt neverta klausti, kodėl neieškojai darbo Lietuvoje...
Čia tiesiog nėra galimybių. Domėjimasis mada per mažas, o užsiregistravus darbo biržoje laukti pasiūlymų – pakankamai apmaudu... Norėčiau išnaudoti visas galimybes, įdomu, ką galėčiau iš savęs „išspausti“.
Ne visiems, tačiau statistiniam lietuviui nesinori eksperimentuoti, užtenka prekybos centruose pirktų apdarų. Jiems drabužis ir menas – atskiri dalykai. Man ne, norėtųsi kurti. Tiesą sakant, atsiranda tokių, kurie domisi mano kūriniais. Mamos klientės karts nuo karto užsisako drabužį iš mano diplominės kolekcijos.
Apie pirmą įspūdį ir „dvasingus drabužius“
Eglė su savo kurta palaidine.
Ar žmogų sutinki pagal drabužius?
Kaip ir visi: sutinku pagal drabužį, išlydžiu pagal protą. Apranga išties labai svarbi – tačiau svarbu „kalbėti ne etiketėmis“, o bandyti išreikšti save.
Man labai patinka daiktai, tinkamai atspindintys savo paskirtį. Taip ir su drabužiu: jie nusako žmogaus būdą, pomėgius, darbo pobūdį, svajones, charakterį. Nereikėtų į tai nekreipti dėmesio.
Kas tau pačiai aprangoje svarbiausia?
Kiekvienas apdaras turi turėti savo „dvasią“. Mėgstu unikalius, turinčius istoriją, tam tikrą paslaptį. Nebūtina jų ieškoti prabangiuose „butikuose“, randu jų ir paprastame prekybos centre, ir sendaikčių turguje ir močiutės spintoje.
