Istorikai yra pripratę skirti praeitį ir istoriją, nors kasdieniame kalbėjime šie žodžiai yra dažnai vartojami sinonimiškai. Praeitis yra visa, kas buvo, o istorija - tik tai, kas prisimenama, aprašyta, tad įistorinta.
Kasmet Sausio 13-osios išvakarėse apie tai norisi vis labiau kalbėti. Tolstame nuo praeities, nusinešančios šlovingus taikaus pasipriešinimo paveikslus. Šimtai žmonių tai jaučia betarpiškai patirtomis traumomis, dešimtys tūkstančių dalyvių dalijasi atmintin įsirėžusių scenų prie Vilniaus televizijos bokšto ir Aukščiausiosios Tarybos pastato vaizdais, šimtai tūkstančių žmonių tai prisimena iš tos pačios televizijos bei radijo žinių. Galbūt daugeliui patirtos emocijos, jaudinantis lietuviško solidarumo jausmas, akimirką trukęs laisvės bendruomenės atsiradimas jau niekad nepasikartos. Tačiau ši bendra atmintis vis vien jau pasidarė svarbiu pamatiniu mūsų lietuviškosios tapatybės akmeniu.
Tačiau tolstant nuo atmintinų įvykių, besikeičiant kasdienybės peizažams, visiems riejantis su visais, simboliniai praeities ženklai atsiduria pavojaus zonoje. Dainoms tylant (kartais) prabyla istorija. Nebūtinai sausa vadovėlinė tiesa: istorijos puslapiai užsipildo ir labiau netikėtomis formomis. Teoriškai tai yra nesunkiai suprantamas dalykas. Praktiškai - nėra taip paprasta. Lygiai kaip nėra paprasta šiandien savo vaikui papasakoti, kaip tada iš tiesų buvo, ką jautėme ir ką darėme.
Lietuvių istoriografija niekad nebuvo itin pajėgi galynėtis su įsisenėjusiais intelektualiniais įpročiais, nuolat primenančiais ir kartojančiais teiginį, kad istorikas privalo atsiraitoti rankoves tik tuomet, kai praeitis visiškai numiršta. Standartinė laiko atkarpa, neva privalanti skirti praeities įvykius nuo istoriko tyrinėjimo, yra pusamžis, penkiasdešimt metų. Iš tiesų senais laikais, kai istorijos mokslas varganai skynėsi kelią pro politinių užsakymų ir valdžios interesų džiungles, ši nuostata buvo suprantama, veiksni, vaisinga.
Sausio 13-osios išvakarės graudena apie aplaidų požiūrį į naujausios praeities tyrinėjimus. Jei ne apsunkintas priėjimas prie sovietų valdžios archyvų, istorikams būtų be galo sunku paaiškinti, kodėl tiek menkai aprašoma ta okupacijos ir prievartos epocha (ypač vėlyvasis periodas, sovietų Lietuvos saulėlydis), kurios televiziniai dokumentiniai atšvaistai be komentaro negali išvengti įtartinos daugiaprasmybės.
Sausio 13-oji neabejotinai bus svarbus Lietuvos laisvės ir Sovietų Sąjungos nuopuolio istorijos puslapis. Klausimas, kiek tai užtruks. Kaip greitai įsiistorins praeitis? Skaitydami anuometinę spaudą, vartydami asmeninių nuotraukų albumus ir retokai dalydamiesi prisiminimais jau pasigendame rišlesnio istorijos pasakojimo. Įdomu, kuo pirmiausia pasirems istorikai. Spauda, pasakojimais, sausio 13 įvykių bylos dokumentais iš Lietuvos prokuratūros archyvo ar dar kokiais kitais šiandien mums nežinomais šaltiniais? Svarbu, kad tai įvyktų greičiau.
