Jei jūs ne kosmonautas, tai vargu ar reguliariai darotės medicininius tyrimus. Deja, dauguma iš mūsų atidedame vizitą pas gydytoją iki to paskutinio momento, kai nepastebėti skausmo jau tampa neįmanoma. Bet būna ir priešingai: medikai jus įtikinėja, kad viskas tvarkoje, bet intuityviai jūs tiksliai žinote: kažkas ne taip. Aplinkinių abejonės: „Na iš kur tu žinai, kas su tavimi?“ „Tu juk ne daktaras!“ – išmuša jus iš vėžių ir trukdo įsiklausyti į signalus, kuriuos jums siunčia organizmas.
Gydytojas viduje
Kiekviename iš mūsų gyvena „vidinis gydytojas“, kuris nuolat siunčia signalus apie mūsų organizmo būklę. Ir jei mes nereaguojame į visai suprantamus skausminius signalus, jei juos maldome nuskausminamaisiais, tai tas „daktaras“ bandys belstis į mūsų sąmonę kitaip. Kaip? Pavyzdžiui, sapne.
Štai ką papasakojo viena nenorėjusi prisistatyti jauna moteris: „Ši istorija su manimi nutiko prieš pusmetį. Aš lankiausi pas mamologą (krūtų specialistą), dariausi įprastus tyrimus. Tyrimai buvo geri. Praėjo mėnuo. Tačiau tą visą laiką aš jaučiau kažkokį diskomfortą, kartais man net visai skausmingai dursteldavo kairėje krūtyje. Aš į tai nekreipiau dėmesio, viską nurašydama savo nepatiklumui. Ir štai susapnavau sapną: esu tamsiame kambaryje, mano kairė krūtis apnuoginta ir perverta metaline viela. Prabudau išpilta šalto prakaito ir kitą dieną nuėjau pas savo gydytoją, prašydama dar kartą atlikti tyrimus. Nustebęs gydytojas vis bandė mane nuo to atkalbėti, manydamas, kad visai tai nereikalinga. Tačiau aš buvau užsispyrusi ir pasiekiau savo. Ir kas gi? Kairėje krūtyje rado mažulytį mazgelį. Krūtį pavyko išgelbėti, dabar aš visiškai sveika – ir viskas dėl to, kad įsiklausiau į savo intuiciją“.
Kas mums trukdo išgirsti vidinį balsą?
Šis pavyzdys – istorija su laiminga pabaiga. Bet juk panašius signalus mes daug dažniau nuo savęs vaikome tarsi įkyrias muses. Kodėl taip vyksta? Esame įpratę galvoti, kad visada bus medikai, kurie mus išgelbės. O praktika rodo, kad išgelbsti toli gražu ne visada. Dažnai į medikus kreipiamės, kai liga jau apleista ir laukti iš jų stebuklo – naivu.
Be to, labai dažnai ir visiškai nepagalvotai mes vartojame įvairiausius vaistus, kurie tik dangsto ligos simptomus. Ir kalba eina ne vien apie vaistus nuo skausmo. Pasižiūrėjus reklamas atrodo, kad mokslininkai kasdien sukuria vis naujas revoliucines piliules, padedančias „nuo visko“ O apsilankius vaisinėse matosi, kad tos reklamos akivaizdžiai veikia. Tačiau nei ligų, nei ligonių nuo to nemažėja, greičiau jau, priešingai. Beje, net ir tuos vaistus, kurie turėtų padėti nuo jūsų ligos, reikia vartoti pasitarus su protingu mediku.
Kita beda: mes neišmokyti (ar nepripratinti) rūpintis savo sveikata savarankiškai ir nuolatos. Visi puikiausiai žinome, jog tam, kad ilgiau išliktume sveiki, turėtume laikytis nesudėtingų rekomendacijų. Bet laikytis jų reiktų ne nuo priepuolio iki priepuolio, o kasdien. Ar daug iš mūsų pasiruošę kiekvieną dieną pėsčiomis nueiti nors vieną autobuso stotelę? Kuris kasryt darote nors paprasčiausia mankštelę arba kvėpavimo pratimus? Tokių „didvyrių“ – vienas kitas. O kur dar teisinga mityba, žalingi įpročiai...
Kita pusė
Yra tokia teorija, kad ligos ir negalavimai tai – tiesiog organizmo prašymas, kad žmogus pakeistų savo elgesį ir santykius su jį supančiu pasauliu. Apie ką „kalba“ ligos?
Jei jums artritas, tai ženklas, kad kūnas šitaip sureagavo į jūsų nuolatines mintis apie tai, kad „jus visi išnaudoja“. Liaukitės pildyti visų prašymus, o jei negalite to padaryti, tai bent jau tarnaukite kitiems su džiaugsmu. Tada ir kūnui palengvės.
Dantenų ligos signalizuoja: jums nepakanka ryžtingumo. Užteks bijoti, sugebėkite rinktis, raskite savyje jėgų pasikeisti.
Kai skauda nugara – ženklas, kad jūs jaučiatės taip, lyg visas pasaulis būtų užgriuvęs ant jūsų pečių. Pasąmonė tarsi sako: „Liaukis galvojęs, kad tu atsakai už kitą, ištiesk pečius!“ Jei skauda viršutinė nugaros dalis, vadinasi, jūs neturite į ką atsiremti. Jei skausmai juosmens srityje, greičiausiai, jums trūksta materialinio saugumo.
Net ir gerklės neskauda šiaip sau. Ją ima perštėti ir deginti jums patyrus didelę nuoskaudą. Pabandykite neįsižeisti ir gal angina atsitrauks.
Prislėgtas gyvenimo ir aplinkybių žmogus gali imti kosėti. Savigraužos apimtų žmonių kosulys retas. Kosėdamas kūnas tarsi prašo: „Atsipalaiduok, priimk viską taip, kaip yra!"
Nusivylusiam ir nuolat skaudinamam žmogui gali pradėti skaudėti inkstus. Tokia dvasinė būsena įtakoja cheminius procesus, sutrikdo jų trapią pusiausvyrą.
Panašu, kad mes patys sugebame save susargdinti ir taip pat išgydyti save galime patys. Tam, kad išliktume sveiki, reikia visai ne daug – būti dėmesingiems sau, įsiklausyti į kūno balsą. Ir svarbiausia, netingėti keistis.
