Esu linkęs manyti, kad tai, jog finansų ir ekonominės krizės mastai Baltijos šalyse, ypač Latvijoje ir Lietuvoje, yra didžiausi visoje ES, o kaimyninė pokomunistinė, Lenkija, nors ir patiria ekonominių sunkumų bei augantį nedarbą, bet vienintelė ES išvengė recesijos, t.y. ekonomikos susitraukimo, bent jau iki šiol, rodo ir skirtingą demokratijos funkcionavimo kokybę Baltijos kraštuose ir Lenkijoje. Nors daug kam, ypač nelinkusiems ar negebantiems sistemiškai mąstyti, gal ir sunku patikėti, kad demokratija Lenkijoje, nors problemų nestokoja, bet, apskritai imant, funkcionuoja žymiai geriau nei daug kur kitur, ant gerokai tvirtesnės socialinės kultūrinės ir institucinės bazės, ir dėl to valdžios politika Lenkijoje adekvačiau atitinka visuomenės interesus ir galimybes, o tos politikos rezultatai tvaresni.
Deja, mūsų viešajame gyvenime vis dar neįsitvirtinusi nuostata pripažinti tvarios plėtros priklausomybę nuo demokratinio proceso kokybės. Tvirtas pozicijas mūsuose užima tikėjimas politiniais stebuklais, perdėtas įtarumas ir nepasitikėjimas kitais, o tai reiškia, ir savimi, polinkis mėgdžioti ir imituoti, gelbėtojų laukimas, mėgavimasis skandalais, užuot gilinusis į politikos ir demokratijos esmę. Nors iki užkimimo šaukiama, kad valdžia atitrūkusi nuo žmonių, bet mažai kas susimąsto, kas turi būti padaryta, kad taip nebūtų.
Šimtus kartų kartota, kad vienas iš kertinių demokratijos pamato elementų yra savivalda: vietos (teritorinė) savivalda ir funkcinė savivalda. Deja, ir vienu, ir kitu požiūriu padėtis Lietuvoje yra nepatenkinama. Ir nepatenkinama todėl, kad mažai kas susimąsto apie tai, jog be tvirtų pamatų bent kiek tvirtesnio demokratinės politikos rūmo pastatyti neįmanoma, kaip neįmanoma pasiekti ir tvaresnių politikos rezultatų.
Kad taip yra, rodo bemaž visa pastarųjų dvidešimties metų Lietuvos politinė istorija, veik visa vadinamųjų struktūrinių reformų istorija. Tų reformų rezultatai tvarūs ir negali būti, nes reformas valdžia darė ir daro „įteisinamo savivaliavimo“ būdu, pasikliaudama tik įstatymine prievarta, į reformų politikos formavimo ir įgyvendinimo procesą tinkamai neįtraukdama visų jomis vienaip ar kitaip suinteresuotų visuomenės grupių, tenkindamasi tų grupių įtraukimo ir tarimosi su visuomene imitavimu.
Žinoma, taip politiką „daryti“ lengviau, tik tos politikos rezultatai dažniausiai apgailėtini. Vadinamųjų struktūrinių reformų procesas Lietuvoje primena, metaforiškai kalbant, reformų klasės žirgu pavadinamo kuino su raiteliu be galvos išleidimą iš valdžios gardo į vienos ar kitos viešosios politikos srities lankas, ir to kuino lakstymą tose lankose kol pavargs. Po to kuinas arba papildomai šeriamas, arba keičiamas kitu, deja, irgi su raiteliu be galvos.
Savaime suprantama, kad tokių reformų, nors jų, apskritai imant, reikia, rezultatai visuomenės netenkina ir tenkinti negali. Kas be ko, naudą iš to kai kas turi.
Vietos savivaldos sistema Lietuvoje demokratinio proceso ir vietos savivaldos esmės požiūriu – žemiau kritikos. Ir ne tiek dėl to, kad vietos valdžios galios nepakankamos, kaip rypauja daugelis merų ir vadinamųjų savivaldybininkų, o pirmiausia dėl to, kad ligšiolinė vietos valdžios rinkimų sistema prieštaravo Konstitucijoje įtvirtintoms piliečių demokratinėms teisėms ( tai jau yra nurodęs Konstitucinis Teismas) ir, pridėčiau, neatitinka vietos savivaldos esmės, kad vietos valdžia tam tikrose viešosios politikos srityse turi dar didesnes galimybes nei nacionalinė valdžia „teisėtai savivaliauti“, nepaisyti vietos visuomenės ir bendruomenių interesų.
Apskritai, vietos savivalda Lietuvoje nei administracinio teritorinio suskirstymo (socialinės ir politinės geografijos), nei valdžios teritorinės struktūros ir politikos proceso organizavimo požiūriu tinkamai nesutvarkyta.
Žinoma, ekonominės krizės sąlygomis imtis visuotinės administracinio teritorinio suskirstymo reformos būtų neprotinga, tačiau vietos savivaldą labiau demokratizuoti galima ir esamų savivaldybių ribose. Tik reikia savivaldybių teritorijoje tolygiau paskirstyti valdžią.
Lietuvos savivaldybės yra per didelės (netgi mažosios), kad visus atskiros savivaldybės gyventojus jų teritorinių interesų požiūriu būtų galima laikyti vienalyte kompaktiška teritorine bendruomene. Argi Naujojoje Vilnioje gyvenančių vilniečių teritoriniai interesai, jeigu taip galima sakyti, yra tokie patys, kaip ir Pilaitėje, Grigiškėse ar Balsiuose gyvenančių ? O kas šiuo požiūriu sieja bemaž pusšimtį kilometrų į rytus nuo Ignalinos nutolusią Didžiasalio seniūniją ir dvidešimt kilometrų į vakarus nuo to paties savivaldybės centro esančią Linkmenų seniūniją ? Tik tai, kad ir vienos ir kitos seniūnijos gyventojams kai kuriuos savo reikalus tvarkyti tenka Ignalinoje. Bet ar savivaldybių tarybose yra apibrėžtai ir atsakingai atstovaujama atskirų natūralių teritorinių bendruomenių interesams ? Deja, ne. Ir būtent todėl yra pagrindas vietos savivaldą Lietuvoje vadinti „vietvalda“.
Žodžiu, rinkimuose į savivaldybių tarybas neįvedus atstovavimo atskiroms teritorijoms ir jų bendruomenėms principo, tikros, visavertės vietos savivaldos nesukursim. Tai nereiškia, kad vietos savivaldos rinkimuose reikia pereiti tik prie mažoritarinės rinkimų sistemos. Manau, protingiausia būtų taikyti mišrią rinkimų sistemą, kai pusė savivaldybės tarybos atstovų išrenkama mažoritarinėse apygardose, o kita pusė ir plius vienas – vienoje daugiamandatėje apygardoje (arba atvirkščiai). Daugiamandatėje apygardoje galėtų būti taikoma ir tvarka, kurią yra pasiūlęs Seimo narys Kęstutis Masiulis: rinkėjui suteikiama galimybė balsuoti už tiek kandidatų į tarybos narius, kiek jų daugiamandatėje apygardoje renkama, ir balsuoti renkantis iš bet kurio sąrašo. Kandidatuojantiems mažoritarinėse apygardose, manau, taikytinas sėslumo, t.y. gyvenimo atstovaujamoje teritorijoje, cenzas, nes priešingu atveju gali būti iškreiptas adekvataus atstovavimo vietos bendruomenei principas – atstovauti puls savivaldybės centro elitas.
Mažoritarines apygardas sudaryti reikėtų ne vadovaujantis mechaniškai nustatomu rinkėjų skaičiumi, o taip, kad jos sutaptų su egzistuojančiais teritoriniais savivaldybės padaliniais – seniūnijomis, kur reikia patikslinant jų ribas, įkuriant naujas ar sujungiant kaimynystėje esančias mažesnes seniūnijas. Savivaldybių centrus, ypač didesnius, turinčius daugiau gyventojų, gal būt reikėtų padalinti į kelias rinkimų apygardas, arba įsteigti jų pagrindu kelis mandatus turinčią apygardą. Be to, galimas atstovavimo rinkėjų skaičiaus požiūriu netolygumas būtų tam tikru mastu kompensuojamas daugiamandatėje apygardoje.
Reikėtų ir daugiau pakeitimų vietos savivaldos lygmenyje, bet apie tai kitą kartą.
