Įsivaizduokime, kad likus nedaug laiko iki Ukrainos prezidento rinkimų – tam, kad galutinai pribaigtų nepopuliarų ir bejėgį Juščenką, premjeras Putinas nusprendė atimti iš jo rankų svarbiausią kozirį, Juščenkos svarbiausiąją temą – Badmirį. Ir pripažino asmeninę Stalino atsakomybę dėl Badmirio, pripažino... premjerei Tymošenko.
Ir likus trims dienoms iki atmintinos datos tie du atskrido į šventąsias vietas, susijusias su Badmiriu. O Juščenkos nepakvietė, todėl, kad, tiesą sakant, toks ir buvo tikslas: pribaigti Juščenkos reitingą. Parodyti prezidentą kaip nevykusį nacionalistą, kuris nemoka susitarti. Kadangi aerodromas, į kurį atskrido premjerai, buvo karinis ir leisgyvis, tai ten atvežė įrangą, kad Putinas galėtų normaliai nusileisti.
Ir visi laikraščiai parašė, kad Putinas atgailavo dėl Badmirio. O paskui, praėjus kelioms dienoms, į tą patį jau ištuštėjusį aerodromą atskrido juokingas, niekam nereikalingas prezidentas Juščenka, kurio premjerai nepakvietė su savimi, nors Badmiris – tai jo asmeninė skaudi tema.
Ir čia Juščenkos lėktuvas sudužo.
Įsivaizduojate? Štai tas ir įvyko: tiktai ne su Ukraina, bet su Lenkija. (Tai, kad vardan Putino ir Tusko skrydžių saugumo į aerodromą kažką atvežė ir paskui, aišku, išvežė – tai šmėkštelėjo kol kas tik vieną kartą „Echo Moskvy“ tiesioginiame eteryje, kada paskambino lakūnas.)
Santykiai tarp Rusijos ir Lenkijos – dviejų slavų nacijų, iš kurių viena pralaimėjo mūšį dėl hegemonijos, kadangi buvo anarchiška, o kita sutraiškė pirmąją patvaldystės dėka – pastaruosius tris šimtus metų buvo itin bjaurūs. Rusijos valdžia lenkus pjovė, korė, trėmė į Sibirą ir perviliodavo į savo pusę. Buvo tik vienas dalykas, kurio Rusijos valdžia nedarė: nejautė lenkams gilios neapykantos.
Viskas pasikeitė prie Putino: Kremliaus veiksmuose vis akivaizdžiau matėsi kažkokia menka, šlykšti neapykanta buvusioms kolonijoms: Lenkijai, Gruzijai, Ukrainai. Lapkričio 4-ji – labai abejotina data, kada lenkus atseit išvijo iš Maskvos Kremliaus, praėjus be trupučio keturiems šimtams metų nuo seniai pamiršto įvykio, staiga buvo paskelbta nacionaline Rusijos švente, ir ne bet kokia, o pagal geriausias dvimintystės tradicijas – Santarvės ir susitaikymo diena.
Po to buvo nemalonus įvykis, kada lenkų chuliganai Varšuvoje primušę rusų diplomatų vaikus. (Tai įvyko 2005-jų vasarą. Netrukus Maskvoje buvo sumušti lenkų diplomatai. – Red. past.) Liko įspūdis, kad Kremliuje supainiojo žodžio „imperija“ reikšmę. Imperija – kada Suvorovas kraujyje skandina Varšuvos priemiesčius. O kai specialiai apmokyti žmonės muša diplomatus Maskvos gatvėse – tai ne imperija. Tai „buduliai“.
Tačiau svarbiausias dviejų šalių santykių klausimas buvo Katynė. Rusijos valdžia su žuvusių lenkų giminaičiais elgėsi taip pat įžūliai kaip su „Lukoil“ viceprezidento Lenino prospekte sutraiškytų gydytojų artimaisiais.
2006-aisiais Vyriausioji karinė prokuratūra atmetė sušaudytųjų giminių prašymus ir netgi atsisakė pateikti teismui bylos medžiagą, pareiškusi, kad dauguma iš 183-jų tomų turi žymą „įslaptinta“. 2008-jų spalį jiems atsakė apygardos teismas, 2009-jų sausį – Rusijos Federacijos Aukščiausiasis teismas. Tada artimieji kreipėsi į Strasbūrą, ir Vyriausioji karinė prokuratūra pasiuntė tenai visiškai stulbinamą popierių, iš kurio aiškėjo, kad jai, prokuratūrai, dar niekas neįrodė, jog Katynėje kažkada kažką sušaudė („Pasirodė neįmanoma gauti informacijos dėl sprendimo sušaudyti konkrečius žmones įvykdymo, kadangi visi įrašai buvo sunaikinti, ir atstatyti jų neįmanoma“.)
Tuo pat metu Kremliaus kontroliuojama žiniasklaida puolė dviem kryptimis. Rusijos skaitytojams buvo teigiama, kad, visų pirma, klausimas apie tai, kas sušaudė lenkus, „yra atviras“, kvietė „nekabinti etikečių“ ir „pradėti rimtą diskusiją“ dėl to, kas galų gale liepė sunaikinti lenkų karininkus – Stalinas ar Hitleris. Antra, Kremliaus ruporai tvirtino, kad Katynė – tai istorinis atpildas už raudonarmiečius, numarintus karo belaisvių lageriuose po karo su „baltalenkiais“.
Natalijos Naročnickajos interviu „Komsomolskaja pravda“, paskelbtame prieš Putino vizitą į Lenkiją 2009 m. ir sukėlusiame Lenkijoje neregėtą skandalą, buvo netgi pasakyta, kad tie lageriai buvo vokiečių konclagerių prototipai. Tai yra, pirma, mes lenkų nežudėme, antra – buvo už ką.
Ir staiga 2010 m. pavasarį visa tai kaip pagal komandą liovėsi. Per televiziją vietoje Naročnickajos parodė Wajdos „Katynę“ ir Putinas nuvyko į Katynę kartu su Donaldu Tusku.
Kas atsitiko?
Atsakymą į šį klausima gali rasti kiekvienas, perskaitęs balandžio 8-ąją, kitą dieną po Putino bei Tusko apsilankymo Katynėje išėjusį „The Wall Street Journal“.
„Visi Lenkijos dujų pramonės atstovai bei specialusis JAV pasiuntinys energetikos klausimais susirinko į konferenciją, skirtą dujų temai. Konferencijos rėmėjais buvo „Chevron“, „ExxonMobil“ ir „Halliburton“. Šie JAV energetikos milžinai jau artimiausiu metu pradės skalūninių dujų žvalgybinius gręžinius Lenkijoje. Jei žvalgybiniai tyrinėjimai bus sėkmingi, gali pasikeisti situacija ne tik Lenkijos energetikoje, bet ir jos ekonomikos ir netgi užsienio politikos srityse“.
Štai ir atsakymas į ankstesnį klausimą. Visa naujoji imperialistinė Rusijos politika rėmėsi tuo, kad „pas mus yra mūsų taikusis „Gazprom“ ir mes šio taikaus „Gazprom“ vamzdį lenkams sukišime ten pat, kur ir ukrainiečiams“.
2010 m. pavasarį Kremliuje aiškiai suprato, kad Lenkijos rastos dujos reikštų taikaus dujotakio pabaigą, ir nesiėmus jokių priemonių visai tikėtina, kad pati Lenkija ims eksportuoti dujas į Europą. O tai reiškia, kad lenkų vyriausybę reikia skubiai pervilioti į savo pusę todėl, kad klausimas dėl skalūninių dujų išgavimo Lenkijoje – visų pirma politinis ir labai priklausantis nuo to, kokia politinė partija laimės ateinančiuose rinkimuose. Arba partija „Teisė ir teisingumas“, kurios vadovas aršus nacionalistas, populistas, antikomunistas Lechas Kaczynskis, kuriam Katynė – jo asmeninis skausmas ir kuris per kiekvienas metines su asmeniniu vizitu aplanko Katynę. Arba racionalaus pragmatiko Donaldo Tusko vadovaujama „Piliečių platforma“, kurios vadovas pasirengęs bendradarbiauti su visais, išskyrus prezidentą Kaczynskį, nes prezidentas su D. Tusku netgi nesikalba.
Ir štai Putinas prieš kameras atsiklaupė ant kelių. Ir pasaulis buvo taip sukrėstas, jog nei viena užsienio visuomenės informavimo priemonė neužsiminė apie jo trumpa pareiškimą, susijusį su raudonarmiečiais, nukankintais lenkų nelaisvėje (aš su savo draugais susilažinau, jog Putinas neapsieis be šio pareiškimo).
O po trijų dienų, tikrąją Katynės atminimo dieną, atskrido Lenkijos prezidentas Kaczynskis – nepopuliarus, beviltiškas nacionalistas, kuris, pasak visuomenės nuomonės tyrimų, prezidentiniuose rinkimuose praloštų bet kuriam kandidatui. Jis su savimi į kelionę pasikvietė visą lenkų elitą, taip tikėdamasis savo privačiu vizitu užgožti jo neapkenčiamo Tusko vizitą pas jo nekenčiamą Putiną. Ir jis suprato, kad jo vizitas nesukels jokio įspūdžio, nes tie du jau padarė savo „piarą“.
Todėl, kai jam pasakė „rūkas“, jis be abejonės davė įsakymą leistis. Be to, jau buvo vienas toks įvykis, kai Rusijos-Gruzijos karinės konfrontacijos metu Lenkijos prezidentas kartu su Ukrainos, Estijos ir Lietuvos vadovais skrido į Tbilisį, ir jam pasakė, kad rusai gali numušti lėktuvą ir todėl reikia tūpti Azerbaidžane.
Ir tada lenkų prezidentas priėmė sprendimą, derantį prezidentui: jis įsakė tūpti Tbilisyje. Tačiau orlaivio kapitonas priėmė sprendimą, derantį orlaivio kapitonui: jis nutupdys lėktuvą Baku. Tada Kaczynskis per mitingą Baku pasakė: „Šiandien Gruzija, rytoj – Ukraina, užporyt Baltijos valstybės ir, galbūt, mano šalis“. Lenkijos Užsienio reikalų ministras pareiškė, kad tai „asmeninė prezidento Kaczynskio nuomonė“. Premjeras Tuskas apdovanojo pilotą už nusileidimą Baku.
Ir štai balandžio 10-osios rytą, žinodamas, kad Rusijoje jo niekas nenori matyti, Lenkijos prezidentas negalėjo neįsakyti tupdyti lėktuvo. Tai buvo ne kvailystė, ne išdidumas: tai Rusijoje sudūžta išgėrę pareigūnai, iš skrendančio sraigtasparnio šaudydami kalnų ožkas. Sprendimas buvo sankaupa visko, ką antikomunistas, nacionalistas, naujasis Kostiuška, naujasis Sikorskis, žmogus, kurio širdyje pulsavo Lenkijos padalijimai 1772 -iais, 1793-iais, 1795-iais ir 1939-iais metais, taip pat 1794-ųjų, 1830-ųjų, 1863-ųjų sukilimai, Ribentropo – Molotovo paktas, Katynė, Varšuvos sukilimas, „Solidarumas“ – Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis galvojo apie Rusiją.
Ir netikėjo Kaczynskis jokiu rūku. „Rūkas“ jam tebuvo Putino politinis triukas prieš rinkimus Lenkijoje. Putino, kuris sudaro sąjungą su Tusku, kaip kad Jekaterina samdė Branickį arba Potockį: tarp besiriejančių tarpusavyje lenkų visada atsirasdavo norinčių gauti Rusijos pėstininkų generolo laipsnį.
O rūkas buvo tiesiog rūkas. Kartais rūkas būna tiesiog rūkas. Žemė ten prakeikta.
---
Visas straipsnis paskelbtas tinklalapyje „Ježednevnyj žurnal“.
