Bet apie šį dalyką pranešiu, nepaisydamas skaitytojų pasirinkimo laisvės:
Šeštadienio vakarą „Vaga“ skambės aukšta literatūrine (ir net muzikine) nata. Vilniuje gyvenanti rusų kilmės rašytoja Lena Eltang pristatys savo pirmą lietuvių kalba išleistą romaną „Akmeniniai klevai“. Ypatingą vakaro atmosferą kurs saksofonininkas Petras Vyšniauskas. Renginio dalyviai: autorė, vertėjas, poetas Vladas Braziūnas, aktorė Jolanta Dapkūnaitė, „Balsas.lt. savaitė“ redaktorius Arūnas Brazauskas („Litexpo“, vasario 25 d., šeštadienį, 19 val., salėje 5.3).
Viršelio autorius - Tomas Mrazauskas
Prieš dvejus metus Lena už „Akmeninius klevus“ apdovanota „Naujosios raštijos“ premija („Новая словесность“; apdovanojimo santrumpa: премия НОС – yra ir žodžių žaismas, ir, matyt, nuoroda į Nikolajaus Gogolio apsakymą „Nosis“).
Įteikiant apdovanojimą kalbėjo premijos steigėjas, aukštaūgis mecenatas Michailas Prochorovas.
Veikiausiai tai gera pradžia, kartu ir viltingas ženklas: juk M. Prochorovas pasakė, kad romanų neskaitė, o tai teikia vilties, kad kada nors nustvėręs Rusijos valstybės vairą (jaunas dar žmogus), jis skaitys tik tai, kas reikalinga – tarnybinius raštus.
Bet šiurpalas buvo ne tai. Kai ką sukrėtė faktas, kad su „NOSimi“ tada liko būtent L. Eltang, o ne Vladimiras Sorokinas.
Ir tai ne pirmas kartas! 2007 m. L.Eltang ankstesnis romanas „Gervuogės ūglys“ („Побег куманики“) buvo įtrauktas į Rusijos „Nacbest“ („Nacionalinis bestseleris“) premijos trumpąjį sąrašą (pateko ir tarp kitų premijų pretendentų).
Skaitykite įdėmiai! – kiti iš to „Nacbest“ 2007 m. sąrašo: Liudmila Ulickaja („Danielis Štainas, vertėjas“); Vladimiras Sorokinas („Opričniko diena“); Dmitrijus Bykovas, kurio romano pavadinimo „Ж/Д“ nerizikuoju versti; Vadimas Babenko („Juodasis pelikanas“); Ilja Bojašovas „Murio kelias“. Tada susiskaldžiusi žiuri pasirinko „Murio kelią“.
Lena rašo tiems, kurie tekstą priima kaip iššūkį ir kuria prasmes patys. Vis dėlto, drįstu pasiūlyti vieną savo neseniai atrastą gairę – juolab, ji padėta knygos pradžioje.
Manau, kad tie, kurie ims į rankas Vlado Braziūno išverstus „Akmeninius klevus“, neturėtų praleisti pro akis jo verstos ištraukos iš Dilano Tomo:
...prieš didžią daugybę metų, kai dar po Velsą bastėsi vilkai, o paukščiai, raudoni kaip flanelės apatiniai, plastėjo virš išlinkusių tarsi lyra kalvų, kai dainavom ir šėlom kiauras dienas ir naktis olose, kvepiančiose drėgnu sekmadienio vakaru didžiojoje kaimo seklyčioj, ir atgrėsdavom anglus ir lokius diakono žandikauliu, dar iki automobilio, iki dviračio, iki kumelės nuskaustos princesės mina, kai nešė mus ant gūbrių linksmi nebalnoti kalneliai, – vis snigo, vis snigo.
Sakoma, kad pirmajame pjesės veiksme pamačius šautuvą reikia tikėtis, kad spektaklio metu jis iššaus. Cituotasis D. Tomo fragmentas – tikrai ne šautuvas, o veikiau kamertonas, kurio skambesys gali praversti bet kurioje romano vietoje. Kamertonas primins, APIE KOKĮ Velsą rašoma romane, kada ta žemė ims pasimiršti. O tas Velsas, žinote, toks: „Kažin kas atsargus išsišiepė veidrodžio gilumoje ir žengė manęspi“.
V. Braziūnui nebuvo lengva jau vien dėl to, kad norint išversti kai kuriuos žodžių žaismus reikėtų prikurti naujadarų. Apie благовонье dar galima sakyti, kad tai kvapnynas, apie взаправдашные кости – tikrenybiški kaulai. Bet kartais žodžius tenka pakeisti nuorodų protezais:
Romano dalių pavadinimai „Ведьмы немы“, „Ведьмы не мы“, „Ведь мы не мы“ – žodžių žaismas: „Raganos nebylės“, „Raganos ne mes“, „Juk mes ne mes“ (vertėjo pastaba).
Nieko nepadarysi, kaip sakė visai kitas autorius. Nieko nepadarysi ir kitu klausimu – neklausinėkite apie romano siužetą. Patikėkite, jis TIKRAI YRA! Yra netgi be žinios dingusio žmogaus paslaptis. Na ir kas?
Štai viena iš man patinkančių vietų:
Luelino dienoraštis
visada maniau, jog pats stipriausias kūniškas išgyvenimas, kuriam aš pajėgus, tai nežinia kieno bučinys viršugalvin, šitaip man vieną kartą nutiko mokykloje, kai užmigau zoologijos kabinete, buvau ten paliktas pusantros valandos po pamokų už paikus klausimus apie bites – paklausiau ponios finli, kodėl į bičių avilį niekuomet netrenkia žaibas, ji pasakė, jog tai prietaras, ir ėmė pasakoti apie kažkokį nukleusą
o aš tada pasakiau, kad ne veltui juk mergelė marija lygino save su aviliu, o dievo sūnų su bite, į tai ponia finli atsakė, jog tokie pokalbiai tinkami su šventuoju tėvu, o mes kalbame apie natūralų gamtos gyvenimą
tada pasakiau, jog natūralus medis igdrasilis buvo prisisunkęs medaus nuo šaknų lig vainiko, čia ponia finli sušnypštė, o aš pridėjau, jog kaip tik bitė pažadino hetitų dievą telepiną, miegojusį pievoj prie šventojo miesto, bet ponia finli nieko apie tai nežinojo ir papyko visai kaip galingasis telepinas, įgeltas bitės lichcino miesto apylinkėse
mano tėvas taip pat pykdavo, kai nežinodavo, ką atsakyti
kai visi išėjo, atsisėdau už mokytojos stalo, pasukau mokytojos laikrodį, kad rodytų pusę penkių, ir ėmiau laukti bausmės pabaigos padėjęs galvą ant bukmedžio stalviršio, įkaitusio nuo ponios finli įniršio
iš pradžių žiūrėjau į ančiasnapio iškamšą, paskiau į vabzdžių kolekciją po stiklu, paskiau galvojau, koks turėtų būti snapagalvio ar, tarkim, žvynaroplio gyvenimas, o paskiau nubudau dėl to, kad buvau pabučiuotas tiesiai į galvą
kai atsimerkiau, klasės durys trinktelėjo ir kažkas greitai nuėjo koridorium, nežinia kieno bučinys degė man ant viršugalvio, tiesiog ant odos, nors lūpos to, kuris tai padarė, palytėjo tik plaukų galiukus – taip japonų pokario filmuose rodyta bučinys per muslino skepetaitę
nepaisant tos skepetaitės, jaučiau, kaip melsvai rausva vibruojanti dėmė plinta apačion prie smilkinių ir kaklo, prikreša serbentų minkštimo, mano kūnas išsitiesė ir prisipildė kaip pirštininė lėlė, kai į ją įkišama ranka, nežinojau, ką su visa tai daryti, tad dėl visa pikta atsistojau ir priėjau prie lango
pamanyk, bučinys, galvojau, juk žmonės bučiuoja viską, kas tik po ranka: maldynėlį, svetimą vaiką, pistoletą, žemę, mezuzą ant durų staktos, kazino žetoną, net numirėlį bučiuoja, nors tai jau nei penki nei devyni, bet ką tu jiems, jei net būsimasis taros karalius pabučiavo raganą mainais į šulinio vandenį
galvojau labai stengdamasis, beveik balsu, bet bučinio pėdsakas man ant galvos vis tiek pritvino juodo kraujo, maudė lyg sutrenktą vietą, nežinau, kuo tai būtų pasibaigę, jei ant ponios finli stalo nebūtų sučirškęs laikrodis, jeigu, jeigu, jeigu, mano mylimas poetas taip pat mėgo žodį jeigu – jeigu angas, pro kurias ateina suvokimas, išvalytumėm, pasaulis pasirodytų žmogui bekraštis, pasakė jis kartą ir tartum aukojimo stalas apsisiautė bičių spiečiumi
***
Toliau – ištrauka originalo kalba.
Tobulumas žudo...
