Galima piktintis politikais, kurie populiarumą kraunasi lipdami į sceną ir ten blogai darydami tai, ką geriau, gražiau ir talentingiau padaro tikri aktoriai ir šokėjai. Bet geriausia pyktį sudėti į balsadėžes.
Stabdžių nėra
Negalima sakyti, kad Lietuva būtų vienintelė šalis pasaulyje, kurios politikus galima pamatyti kitokiu vaidmeniu. Vakarų senų demokratijų vadovai taip pat kartais palinksmina šokiais, pašvilpavimais ir kitaip parodydami, kad yra gyvi žmonės, o ne vien gelžbetoniniai politiniai „balvonai“.
Mėgsta jie ir žvaigždžių draugiją, nes jų spinduliuose galima ir save paryškinti. Skirtumas labai paprastas – Amerikos prezidento ar valstybės sekretorės tango atliekami su žvaigždėmis yra vienkartiniai, proginiai pasimaivymai, kuriuos publika pamiršta taip pat greitai, kaip ir pastebi. Joks solidus senatorius nedaro taip, kad sceninis įvaizdis taptų pagrindine rinkėjų atsimenama jo savybe. Jei taip nutinka – politikas tampa anekdotų ir pašaipos objektu.
Pas mus – kitaip. Šventai tikima, kad politinė reklama ir savireklama gali nesiskirti nuo „olialia“ mergaičių kalendoriaus, dešros ar prezervatyvų rinkodaros. Stabdžių nėra. Anot mūsiškių šalies vadų, juos išgalvojo bailiai ir nuobodylos.
Norime ir matome
Galima tuo piktintis, galima burnoti, bet reikia pripažinti kitą faktą – dauguma visuomenės, kurios norams pataikauja mūsų politikieriai, pramogas ir vaipymąsi vertina mieliau nei rimtą ir nuobodų politinį darbą. Gali koks politikas darbininkas plušėti rimtai dirbdamas su įstatymų projektais, bet viena polka telvizijoje jo konkurentui uždirbs daugiau balsų nei ano mėnesio triūsas.
Televizijos irgi ne šiaip sau įsileidžia ir kviečiasi pajudinti šlaunis politikus. Joms reikia reitingų ir reklamos pajamų, o jei žmonės dėl bet kurių priežasčių limpa prie ekranų vos tik Viktorui Uspaskichui ar Žilvinui Šilgaliui pasivaipius ar pasikraipius – paklausa atitinka pasiūlą.
Čia ir prasideda amžinas ginčas: kas pirmiau – višta ar kiaušinis? Ar rinkėjai turi liautis pirkę šį pigų šlamštą, ar moraliniais autoritetais prisiekiantys tautos išrinktieji turi kelti kartelę aukštyn?
Ko tikimasi?
Be abejonės, politikai, piktnaudžiaujantys ir pataikaujantys žemiausiems įgeidžiams, kičui, popkultūrai ir bukoms madoms, elgiasi amoraliai ir ciniškai, nes jų tikslas – būti ir išlikti valdžioje.
Tačiau šioje vietoje reikia paklausti, ko iš politiko tikisi rinkėjas, kai deda kryžiuką urnoje arba renkasi, kurį pulto mygtuką paspausti ir taip paremti tokius veikėjus ir tokių laidų oirganizatorius reitingais. Jei tarėme sau, kad politikais galutinai nusivylėme ir iš jų telaukiame tik lambadų ir valsų, tada viskas gerai. Tik kam tuomet, balsavus už to paties Arūno Valinsko partiją ar kokį „susipopsinusį“ politiką iš „rimtųjų“ partijų, reikia meluoti išėjus iš apylinkės? O juk rinkėjai meluoja – kitaip balsavusiųjų apklausa (exit poll) neklystų dešimtimis procentų. Matyt, prisipažinti vis dėlto truputį gėda.
Reikia paklausti savęs, ar visiems mums pati valstybė ir viskas, kas su ja susiję, yra tik žaidimas ir pasilinksminimo objektas. Jei ne, tai gal galima savo pasipiktinimą lieti ne tyčiojantis iš jos ir iš savęs, o tiesiog visai rimtai neduodant savo balso vien už šlaunų kraipymą.
