Medicina ir ją lydinti farmacija jau tapo pasaulyje pelningu verslu. Kadangi didžiausiu žmogaus turtu įvardijama sveikata, o medicina ir farmacija tarsi ja labiausiai rūpinasi, joms darbo – į valias; kovai su nenugalimomis senomis ligomis bei atsirandančiomis naujomis atidaromi nauji frontai. Vien per pastaruosius dešimtmečius aptikti kiaulių, paukščių gripo, rota ir dar kitokie virusai, nuo kurių apsisaugoti reikalingos vakcinos, masinės vakcinacijos. Sveikatos sargybiniai pluša uoliai, gyvena pertekliuje, tačiau, turime pripažinti, su daugeliu virusų susidoroja, atiduoda juos nebūčiai. Bet esama virusų, kurie prisitaiko prie medikų sukurtos jiems agresyvios aplinkos arba mutuoja į naujus virusus, kuriems ta aplinka nekenksminga. Trumpai tariant, tokie virusai turi savybę išeinant pasilikti ir vėl kelti grėsmę, vėl versti mobilizuoti kovai medikų armiją. Labai panašų atitikmenį – komunistinį virusą – turime mūsų valstybės politiniame bei visuomeniniame gyvenime.
Po SSRS griūties jos Komunistų (bolševikų) partija su parankine valstybės saugumo represine struktūra KGB tarsi ir subyrėjo, tačiau Rusijos Federacijoje, perėmusioje buvusios SSRS teises ir pareigas, pasireiškė akivaizdus minėtos partijos ir saugumo struktūrų veiklos tęstinumas. Ten bolševikinis virusas nebuvo net naikinamas, jis puikiai tarpsta, net pavadinimų nepakeitęs. Antai Rusijos Federacijos Komunistų partija laikoma Sovietų Sąjungos Komunistų partijos veiklos tęsėja, antra po Vieningos Rusijos partijos. FSB (Federalinė saugumo tarnyba) tik pavadinimą pakeitė, tačiau yra SSRS KGB struktūrų bei funkcijų perėmėja su tomis pačiomis totalitarinėmis tarnybomis, net ta pačia būstine Lubiankoje.
Padėtis išsilaisvinusiose iš sovietinės okupacijos tautose ir jų valstybėse dėl minimos nuostatos „išeinant pasilikti“ netapo tikro išsilaisvinimo verta padėtimi; čia pasiliko tos pačios SSRS Komunistų partijos nariai, jos represinių struktūrų darbuotojai bei jų parankiniai, visa partinė nomenklatūra bei jos biurokratinis aparatas. Kadangi Komunistų partija Lietuvoje uždrausta, ji per eilę mutacijų (pavadinimų kaitą) tapo Lietuvos socialdemokratų partija, KGB kaip nusikalstama organizacija buvo likviduota, tačiau jos pėdsako ir nelegalios veiklos braižo apraiškos iškyla įvairiose skandalingose bylose, tendencinguose teismų, išteisinančių represijų organizatorius ir vykdytojus, sprendimuose. Dėl demokratinio mechanizmo grimasų bei ydų, sovietiniai mutantai tapo pilnaverčiais valstybės struktūrų nariais, sugebėjo jas užvaldyti, pasisavinti valstybės turtą, įsitvirtinti valdžioje. Didelė dalis sąmoningai skurdintų dorų tautiečių, matydama, kad rinkimų būdu pasilikusiųjų neįmanoma nugalėti, pasitraukė į užsienius, kas nualino pilietinę – valstybės pamatą ir turinį – visuomenę. Pasilikusiesiems toki padėtis naudinga, nes jų elektoratas rinkimuose santykinai gerokai padidėjo, tenkina jų nuostatą valdžiose pasilikti. Nesukurtas ir neįgyvendintas desovietizacijos įstatymas ir represinių struktūrų liustracijos simuliavimas paliko ramybėje etatinius KGB darbuotojus, jų parankinius, rezervistus, kuriems būti ramybėje, kartą pardavus sielą šėtonui, neleidžia buvęs ir nepasikeitęs artimoje kaimynystėje veikiantis šeimininkas šėtonas.
Pasilikti valdžiose, išsaugoti prisigrobtus turtus, užsitikrinti sau ir savo palikuonims ateitį buvusieji siekia melu, apgaule, papirkimais, oponentų viešu niekinimu, nedorai naudojasi net mirusio buvusio populiaraus visuomenėje prezidento A. M. Brazausko įvaizdžiu. Sukeltas sovietiniam prilygstantis propagandinis šurmulys jau kelias dienas prieš prezidento mirtį bei per laidotuves akivaizdžiai naudotas kitiems tikslams, negu atsisveikinimui su velioniu. Skubotai teikiama daugybė prezidento atminimo įamžinimo variantų – pavadinti miestą, tiltą, gatvę, aikštę, Kauno HES, Seimo salę jo vardu, kabinti įvairiose vietose memorialines lentas, įsteigti prezidentų parką, – labai panašu, labiau atspindi rūpestį per buvusio partijos garbės pirmininko populiarumą kelti buvusiųjų populiarumą, jų įsitvirtinimą valdžioje. Prezidento atminimo įamžinimo būdą tam sudaryta komisija, žinoma, gali siūlyti, tačiau siūlymui turi pritarti visuomenė rimtyje, neskubant, be išviršinio dirbtino iškilmingumo.
Dešimtmečius trukusi komunistinio viruso epidemija paliko pėdsaką ne tik komunistų, bet ir nepartinių piliečių sąmonėje. Tuo galima paaiškinti žmonių vangumą eiti į politiką (nesenais laikais „už politiką“ teisė, bruko į lagerius, žudė), dalyvauti rinkimuose, rūpintis valstybės reikalais vien verkšlenant, kad valdžios blogos, kad algos mažos, kad darbo neduoda. Tūnant politikos šešėlyje, negalima tikėtis stiprėjančios valstybės, kuri gerą darbą duotų, geras algas mokėtų, pačios valdžios taisytųsi. Reikia žinoti ir įsisąmoninti, kad teks patiems, išsigydžius nuo komunistinio užkrato, traukti iš balos Lietuvos vežimą. Ir nepasiūlys nei Europos Sąjunga, nei Amerika stebuklingos vakcinos pilietinei sveikatai taisyti, virusu atsikratyti. Kita vertus, reikia atkreipti dėmesį, kad Vakarai su Rusijos komunistais iš pragmatinių paskatų eina į sanglaudą, Vakarai drauge su finansine parama mums bruka globalizmo, kosmopolitizmo ir liberalizmo, prilygstančio visuotinei paleistuvystei, užkratą.
Gajūs įvairūs virusai tiek ateidami, tiek pasitraukdami, nes turi savybę „išeinant pasilikti“. Su virusu kovoti turi pakilti pilietinė iki šiol mulkinama ir išnaudojama, bet per rinkimus abejingai tūnanti visuomenė. Bendram labui turi telktis vietos bendruomenės, patriotinės organizacijos, iš politikos šešėlio privalo trauktis Bažnyčia.
Verkšlenimai, savinieka, neviltis žlugdo tautą ir jos valstybę. Amžinųjų ir bendražmogiškų vertybių pagrindu galime ir privalome pakilti kovai už šviesesnę būtį, drauge – ir deramą buitį. Jau galima pasidžiaugti, kad, sulaukus nepriklausomybės atgavimo dvidešimtmečio, pastebimi tam tikri atgimimo ženklai, todėl ir į ateitį žvilgsnis – viltingesnis.
