Mano draugas jogas, nuolatos migruojantis tarp Buivydiškių ir Nepalo, taip komentavo Didžiosios Britanijos princo Williamo ir Kate Middleton vestuves:
– Monarchas yra tarpininkas tarp Žemės ir Dangaus. Šlykšti respublikoniška epocha sutapo su laikraščių, telegrafo, radijo išplitimu. Bet įsigalint internetui Monarcho Atvaizdas gali lengvai sugrįžti ant tūlo valdinio darbastalio. Gal ir į širdį.
Kai kam protas maišosi dėl Zvonkės ar Merūno su Merūniene. Jų atvaizdai įsirašo į pasąmonę. Jų nuotaikos nematomais laidais pripila fluidų į jų fanų smegenis.
Kate Middleton – puikus siųstuvas. Beformėms britėms jos formos yra tobulos, nors aš taip nemanau. Bet svarbiausias dalykas – Kate smegenys.
Jeigu jos siela nepraras pusiausvyros, jeigu Kate nekamuos juodos mintys, tai visi, kas ją myli, perims jos gerą nuotaiką.
O jeigu ji nuolat bus sudirgusi, nelaiminga, kels Williamui pavydo scenas – visa tai persiduos tautai ir ši subjurs kaip jos dievaitė.
Pagal lietuvių tautos nuotaikas spręsk apie tai, kas dedasi lietuvių dievaitės galvoje. Atrodo, kad ten šunys ir katės pjaunasi.
Dievaitėms ir dievaičiams geriau neduoti realios valdžios. Nes valdžia ir dievystė ilgai netveria kartu. Ypač šiais respublikoniškais laikais.
Evai Peron nutiko būti dievaite ir kažkiek valdove. Savo pačios laimei ji laiku numirė.
Jogas kalbėjo toliau:
– Objektas 18 – ir dievas, ir vadas. Tai Vokietijos prakeiksmas. Adolfas buvo prie tinginio – daugiau kalbėjo, negu rašė. Žinybų vadai gaudydavo jo mintis, savaip tai interpretuodavo ir lipdydavo kažkokius veiksmus. Piramidė, kurios apatiniai aukštai sutvarkyti vokiškai, bet artėjant prie viršūnėlės prasideda bardakas. O pačiame viršuje – šamanas šarlatanas. Tu pažiūrėk, kaip jis šneka. Sekėjai žiopso įsimylėjėlių žvilgsniais. Adolfas pavaro tiradą, paskui daro pauzę, atrodo, kad tada į jį įlenda, o gal iš jo išlenda kitas žmogelis, kuris savo išraiškomis tarsi sako: „Oi, tu, jomajo, ką aš čia dabar pasakiau... Bet vis dėlto pasakiau... Pavyko... Ką toliau sakyti, dievulėliau... Palauk, tuojau įkvėpsiu ir kad pavarysiu...“
Adolfas turėjo velnio dovaną, kurios stigo daugeliui monarchų. Jis įkvėpdavo pasitikėjimą. Net ir karo pabaigoje jo pasiklausę generolai įtikėdavo, kad kova bus laimėta.
Jo kalbų atmosferą palygink su Kubos santeria apeigų nuotaika. Vudu ir ten, ir ten. Vienas reikalas, kada tarp cukrašvendrių iškrikę kubiečiai turi neužsičiaupiantį valdovą Fidelį Castro, kitas dalykas, kada šamanas užvaldo vokiečius, savo triūsu, atkaklumu, racionalumu sukūrusius didžią civilizaciją. Ir tas šamanas viską sugriauna po paraliais. Paslaptingi Apvaizdos keliai.
