Prasidėjo rinkimų kompanija. Yra tradicinių dalykų, kurie kartojasi prieš kiekvienus rinkimus, yra ir naujų reiškinių. Neišvengiamai pasikartojanti tradicija, kad prieš kiekvienus rinkimus yra aptariami mano uošvės visuomeninės veiklos katalikų mokytojų sąjungoje reikalai.
Šiandien “Respublika” vėl bando daryti tą patį, kaip naujieną pakartodama tai, ką apie ketverių metų senumo reikalus prieš metus jau rodė R.Grinevičiūtė. Smagu, kad tik tiek mano tariamų “nusižengimų” ir tesurandama. Ta proga dar ir dar kartą galiu pakartoti tą patį, ką kartojau jau ne vieną kartą: mano uošvė senamiestyje jokių pastatų ar turtų nevaldo, o aš pats sąmoningai nesidomėjau, nesidomiu ir nesidomėsiu Katalikų mokytojų sąjungos veikla. Bandymai pripaišyti man ar mano pažįstamiems kokį nors nesąžiningumą šiuose reikaluose yra beverčiai. Linkiu žiniasklaidai ir toliau šia tema smagintis.
Partijų finansinės veiklos kontrolės mechanizmas neveikia
Nustebino Darbo partija, kuri V.Uspaskicho įregistravimą kandidatu į Kėdainių savivaldybę bandė paversti savo esminiu rinkimų kampanijos elementu. Tačiau, mano įsitikinimu, tai buvo pats nesėkmingiausias rinkimų kampanijos triukas. Visų pirma todėl, kad pats V.Uspaskichas tokiu būdu sugriovė savo kurtą politinio prieglobsčio Rusijoje versiją. Jeigu Rusijoje veiktų normali teisinė sistema, tai jau šiandien Rusijos prokurorai būtų priėmę sprendimą deportuoti V.Uspaskichą atgal į Lietuvą, nes savo gynybinę nuo išsiuntimo versiją jis pats sugriovė. Kaip gali žmogus prašyti ir gauti politinį prieglobstį, teikdamas, kad Lietuvoje jį persekioja, jeigu jis vienoje iš Lietuvos savivaldybių įsiregistruoja kandidatu į tarybos narius. Tiesa sakant, intuicija sako, kad V.Uspaskichas taip ir nepasirodys Lietuvoje, nes jis žino kuo yra kaltinamas.
Taigi antras dalykas – pati Darbo partija, registruodama V.Uspaskichą, išsiprašė, kad prokurorai viešai praneštų, kuo yra įtariamas V.Uspaskichas ir visa Darbo partija. Ir tai, ką teko viešai išgirsti – yra skandalingas dalykas. 8 milijonų litų neteisėtas panaudojimas partijos veiklai finansuoti yra vertas atskiro ir gilaus aptarimo. Visų pirma, kaip tokį stulbinamą faktą reikia traktuoti – ar tikrai tai galima nagrinėti tik kaip paprasčiausią buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimą? Jeigu toks sukčiavimas nėra pasikėsinimas į demokratinės politinės sistemos esminius pagrindus, tai kas tada yra demokratija? Antra, ar galima patikėti, kad esami ir buvę Darbo partijos nariai nieko nežinojo apie tokias partijos išlaidas ir kaip tada jie sugebėjo tvirtinti bent 4 kartus mažesnis išlaidas finansinėje ataskaitoje? Ar tikrai partija šioje istorijoje neneša jokios atsakomybės?
Ir trečia, turime daryti labai aiškias išvadas dėl kovos su politine korupcija patirties ir perspektyvų. Jeigu partija sugeba padaryti tokias milžiniškas išlaidas ir oficialiai deklaruoti keletą kartų mažesnes, o tie, kas tikrina tokias deklaracijas (tai yra VRK ir mokesčių inspekcija), nieko bloga nepastebi, tai reiškia, kad partijų finansinės veiklos kontrolės mechanizmas yra neveikiantis, o oficialiose partijų finansinėse ataskaitose galima rašyti visokius niekus. Todėl reikia labai aiškiai suvokti, kad, kovojant su politine korupcija, reikia visų pirma galvoti ne apie kokius nors naujus saugiklius ar draudimus įstatymuose, o apie realų ir efektyvų partijų finansinės veiklos priežiūros mechanizmą. To nedarė ir nedarys VRK. Todėl dar kartą turiu apgailestauti, kad, nepaisant mūsų nevienkartinio raginimo ir susitarimų, pasirašytų su socialdemokratais, kad prie STT būtų įkurtas specialus padalinys, kuris užsiimtų tik partijų finansais, tai iki šiol nėra padaryta ir šie rinkimai taip pat vyks be tinkamos finansinės priežiūros. Kova su korupcija reikalauja realių veiksmų, o ne vien tik priešrinkiminių deklaracijų.
Socialdemokratus sužlugdytų koalicija su A. Zuoku
Kalbėdamas apie kovą su korupcija ir rinkimų kampaniją neišvengiamai turiu stabtelėti ties socialdemokratais ir mūsų santykiais. Kai kas paskelbė, kad mes išsigandome galimo porinkiminio socialdemokratų flirto su A.Zuoku. Mes neturime ko išsigąsti, nes tai yra pačių socialdemokratų vidaus reikalas – pasiduoti ar ne A.Brazausko spaudimui. Mes paprasčiausiai kartojame, kad premjero deklaruotą kovos su korupcija prioritetą tiesiog sužlugdytų jo paties partija, jeigu po rinkimų pasirinktų koaliciją su tuo pačiu A.Zuoku, dėl kurio neskaidrios veiklos ne vieną kartą susirūpinimą yra pareiškęs ir Respublikos prezidentas, ir visas Seimas. Tuo tarpu mes siekiame ir sieksime kovoti su korupcija realiai, o ne vien tik proginėmis deklaracijomis, ir niekas negali tikėtis, kad po savivaldybių mūsų atstovai bus kokiose nors neskaidriose koalicijose. Tarp tų principų, į kuriuos remiantis yra grindžiami mūsų santykiai su kitomis partijomis, vienas iš svarbiausių principų yra realaus ryžto kovoti su korupcija principas. Savivaldos rinkimai Vilniuje parodys, kiek šie principai yra svarbūs ir socialdemokratams.
Kodėl galima balsuoti už lenkus, bet negalima už lietuvius?
Lygiai taip pat praėjusią savaitę iškilo klausimas, kokiais principais savo veikloje remiasi Lenkų rinkimų akcija ir jos lyderis V.Tomaševskis. Nebeaišku, ar jam suvokiami demokratijos principai, – tai yra partijų tarpusavio rungtynės rinkimuose, kai kiekviena partija agituoja rinkėjus balsuoti už save, o savus rinkėjus kviečia ypač aktyviai dalyvauti rinkimuose. Ar pagal V.Tomaševskį Vilniaus rajone demokratija yra tai, kad rinkimuose besąlygiškai turi laimėti Lenkų rinkimų akcija ir niekas jos net pakritikuoti negali, nes, pagal Tomaševskį, tai bus išpuolis prieš tautines mažumas? Atrodo, kad V. Tomaševskis, labai nervingai sureagavęs į prof. V.Landsbergio išplatintą kvietimą Vilniaus rajone balsuoti prieš Lenkų rinkimų akciją, demokratiją supranta tik kaip antrąjį variantą – t.y. Lenkų rinkimų akcijos pergalę, o visus, kurie demokratiją supranta kitaip, Tomaševskis skuba išvadinti KGB-istais. Aš tikiuosi, kad taip negalvoja visa Lenkų rinkimų akcija ar visi lenkų politikai Lietuvoje, nes tai būtų paprasčiausia lenkiškos demokratinės minties istorijos kompromitacija.
Tiek pastabų apie rinkimų kampanijas. Šalia to yra dar keletas svarbių reikalų.
Premjerui “Dujotekanos” nauda svarbiau už Lietuvos žmonių naudą
Visa praėjusią savaitę tęsėsi diskusijos dėl dujų kainų reguliavimo reikalų. Tiesa sakant, sunkiai suvokiu šiais reikalais premjero G. Kirkilo logiką, ypač kai jis pakeliui dar apkaltina ir Valstybinę kainų reguliavimo komisiją bei jos pirmininką Jankauską, kad šie nieko nedaro. Tuo tarpu pastarieji, kaip tik ir reikalauja įvesti dujų kainų reguliavimą, kad komisija galėtų ginti vartotojų interesus.
Dar daugiau – šiandieninė situacija yra ir socialiai neteisinga. Noriu pacituoti mūsų frakcijos analitikų parengtos pažymos, besiremiančios viešai skelbtais skaičiais ir teiginiais, tekstą:
“Nesutikdamas su kainų reguliavimu G.Kirkilas iš esmės sutinka su "Gazprom" ir "Dujotekanos" vykdoma Lietuvos gyventojų diskriminacija. Dalykas tas, kad šiuo metu skirtingos Lietuvos šilumos gamybos įmonės moka už dujas net 37 nuošimčiais besiskiriančias kainas (perkančios iš “Lietuvos dujų” moka po 474 LTL/km3, o iš “Dujotekanos” – net 652 LTL/km3). Tai reiškia, kad kaimyninių savivaldybių gyventojams vien dėl skirtingos perkamų dujų kainos šilumos kaina skirsis daugiau kaip trečdaliu. Kaip žinoma, pagal nustatytas kvotas “Dujotekana” užima kiek daugiau nei pusę Lietuvos šilumos rinkos, tad daugiau kaip pusė gyventojų nepagrįstai moka žymiai daugiau už šilumą vien todėl, kad premjerui “Dujotekanos” gaunamas pelnas kažkodėl yra svarbesnis už Lietuvos žmones.
Keista, kad socialdemokratų premjeras visiškai neprieštarauja tokiam socialiniam neteisingumui Lietuvoje, kurį vykdo “Gazprom” kartu su “Dujotekana”. Dėl to, kad jie dujas pirko iš „Dujotekanos“, o ne „Lietuvos dujų“, šilumos tiekėjai per 2002–2005 m. permokėjo apie 100 mln. litų, tvirtina Šilumos tiekėjų asociacija.
„Limitai taip suskirstyti, kad didžiąją dalį šilumos tiekėjai buvo priversti pirkti iš „Dujotekanos“ už kainą, kurią nustatė „Dujotekana“. Laisviesiems vartotojams kainos nereguliuojamos ir pasirinkimo nebuvo“, – sako Šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas Stasiūnas (Alfa, 06-11-20).
Anot jo, „Dujotekanos“ klientai, palyginus su pirkusiais „Lietuvos dujų“ dujas, ankstesniais metais mokėjo iki 30 proc. daugiau”.
Ką čia daugiau begali pasakyti. Lygiai taip, kaip nėra ką daug pasakyti ir apie premjero gąsdinimą, kad įvedus reguliavimą, "Gazpromas" padidins kainas. Čia vėl reikia prisiminti, kad "Gazpromo" vadovybė dar pernai žadėjo, kad nuo 2008 metų Lietuva už dujas mokės tiek pat, kiek moka kitos ES šalys ir tai nepriklausys nuo mūsų sprendimų ar nesprendimų.
Daliai Budrevičienei ir Igoriui Chalupecui – valstybės apdovanojimai
Ir pabaigai keletą džiugesnių dalykų. Artėja Vasario 16-oji. Kiekvienais metais tai būna ne tik mūsų Nepriklausomybės šventė, bet ir proga įvertinti tuos, kurie per praėjusius metus ar visu savo gyvenimu nusipelnė Lietuvai, ir suteikti jiems reikšmingus valstybės apdovanojimus. Tapęs Seimo pirmininko pavaduotoju ir aš įgavau teisę siūlyti kandidatus apdovanojimams. Kartais apdovanojimai sukelia vienokių ar kitokių kontroversijų. Aš tikiuosi, kad mano siūlymai sulauks vieningo pritarimo, nes artimiausiu metu prezidentui pateisiu oficialų siūlymą apdovanoti du asmenis, kurių nuopelnai Lietuvai nekelia jokių abejonių – tai Krekenavos gyventoja Dalia Budrevičienė ir buvęs "PKN Orlen" vadovas Igor Chalupec. Pirmoji daug padarė, kad mūsų dirbantieji taptų žymiai saugesni, antrasis daug padarė, kad mūsų energetika taptų žymiai saugesnė.
Turime rengtis Sąjūdžio ir Lietuvos Nepriklausomybės 20-mečių minėjimui
Ir pabaigai siūlau pasirūpinti ne tik garbe nusipelnusių Lietuvai. Siūlau pasirūpinti ir Lietuvos garbe. Praėjusią savaitę kreipiausi laišku į Seimo valdybą, siūlydamas artimiausiu metu įsteigti specialų valstybinį Sąjūdžio 20-mečio ir Lietuvos Nepriklausomybės 20-mečio paminėjimo komitetą. Kitais metais minėsime 20 metų, kai prasidėjo Sąjūdžio veikla, kuri leido Lietuvai ne tik atgauti nepriklausomybę, bet ir labai efektyviai, kaip pirmeivei, prisidėti prie Berlyno sienos sugriuvimo. Lenkija pernai šventė savo "Solidarumo" 25 metų sukaktį, surengdama europinės reikšmės minėjimus ir renginius. Būtų gaila, jei mes nepasektume tokiu pavyzdžiu. Lygiai kaip būtų gaila, jeigu Nepriklausomybės 20-mečiui nebūtų išleista profesionalių istorikų parengtos išsamios ir objektyvios valstybės atkūrimo ir pirmųjų metų istorijos. Siūlau jau dabar imtis tokių darbų, nes laikas bėga labai sparčiai.
Parengta pagal spaudos konferenciją 2007-01-29
Andrius Kubilius yra Tėvynės sąjungos pirmininkas, LR Seimo vicepirmininkas
„Balso.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
