„Balsas.lt savaitė“ pakalbino buvusį kolonijos prižiūrėtoją, kuris su vienu garsiausių šalies nusikaltėlių Henriku Daktaru susidūrė daugiau nei prieš 35 metus.
Kamera, kurioje vienas virš kito įtaisyti gultai, vienam žmogui skirti 2 kv. m ploto, galioja teisė per mėnesį išleisti neribotą pinigų sumą, galima nueiti į vieną trumpalaikį pasimatymą per du mėnesius, vieną kartą per savaitę pasikalbėti telefonu ir kasdien pusantros valandos pasivaikščioti ankštame kiemelyje.
Toks gyvenimas laukia praeityje garsaus Kauno nusikaltėlių šulo H. Daktaro, pravarde Henyte, jei Lietuvos apeliacinis teismas nepakeis Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio - praėjusią savaitę jam skirtas įkalinimas iki gyvos galvos.
Kur paklius H. Daktaras?
Į kurį šalies kalėjimą pateks praeityje penkis kartus teistas H. Daktaras, teoriškai turės nuspręsti Lukiškių kalėjimo valdžia, Kalėjimų departamentas kartu su senosios Daktarų gaujos nusikaltimų bylą nagrinėjusiais teisėjais. Tad teoriškai, pasibaigus visoms teismų instancijoms, kol įsiteisins galutinis nuosprendis, Daktarų pažiba ilgam gali nutūpti vienoje iš kelių šalies įkalinimo įstaigų: Lukiškėse, Pravieniškėse arba Alytuje esančiuose sustiprintojo režimo pataisos namuose.
H. Daktaras į Lukiškių kalėjimą patupdytas jau nuo 2009-ųjų spalio, kai buvo suimtas ir atvežtas iš saulėtosios Bulgarijos, kurioje beveik metus slapstėsi nuo Lietuvos teisėsaugos.
Pastatytas 1904 metais, Lukiškių kalėjimas yra tarsi grėsminga tvirtovė su spygliuota viela apjuosta tvora ir stebėjimo bokštais.
Savo memuaruose Henytė rašo, kad dar tada, kai laukė pirmojo teismo nuosprendžio, 1976-ųjų balandžio 29-ąją buvo kuriam laikui atvežtas į šį legendinį Lukiškių kalėjimą. Tada pirmąsyk susipažino su šios įstaigos aplinka ir joje kalinčiais asmenimis.
„Zonų“ gyvenvietė
1977 metų gruodžio 28 dieną tuometinio Kauno K. Požėlos rajono liaudies teismas nuteisė 20-metį Henytę dvejus metus kalėti Pravieniškių pataisos darbų kolonijoje. Tai – lengvesnio režimo nei kalėjimas laisvės atėmimo įstaiga, kurioje kali daugiau nei trečdalis šalies nuteistųjų.
Tarpukario Lietuvos spaudoje, viename laikraščio „Lietuvos žinios“ 1924 metų liepos numeryje, rašyta apie kalinius, kurie pabėgo iš sunkiųjų darbų kalėjimo ir slapstėsi miškuose.
Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą pradėjo kurtis antroji Pravieniškių gyvenvietė (ties Rumšiškėmis pasukus iš autostrados į Pravieniškes, netrukus galima išvysti kelio ženklus su nuorodomis „Pravieniškės I“ ir „Pravieniškės II“ – red. past.).
Tai buvo durpyno darbininkų barakai. Ištyrus kokybiškų durpių klodus, esančius didelių Pravieniškių miškų pakraščiuose, ten pradėta durpių gavyba. Netrukus dalį durpyno perėmė Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas.
Kaliniai kasė durpes, o jiems apgyvendinti iškirsto miško vietoje buvo pastatytas barakų ir administracinių bei sargybos pastatų kompleksas, apjuostas spygliuotos vielos tvora. Nuo tada prasidėjo antrųjų Pravieniškių pataisos namų istorija.
1944 metų pabaigoje veikė Antroji pataisos darbų kolonija (vėliau – Pravieniškių II-ieji pataisos namai-atviroji kolonija – red. past.). Pravieniškių 3-ieji pataisos namai pastatyti 1968-aisiais, o 1973 metais pradėjo veikti Antrasis gydymo darbo profilaktoriumas (vėliau – Pravieniškių I-ieji pataisos namai – red. past.).
2011-aisiais minėtos „zonos“ sujungtos į vieną didžiulį darinį – Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją.
Jau kurį laiką Pravieniškėse yra kalinčiųjų iki gyvos galvos, jie perkelti iš Lukiškių kalėjimo ir tęsia bausmę naujoje vietoje. Nuo 2017 metų Pravieniškėse kalės visi šalies nuteistieji iki gyvos galvos, nes Lukiškių kalėjimas bus uždarytas. Šį pastatą žadama parduoti arba paversti muziejumi.
Tėvas paliko degtinės
„Balsas.lt savaitei“ pavyko pakalbinti vienintelį liudininką, kuris buvo tiesiogiai susidūręs su H. Daktaru, kai šis būdamas 20-ties atliko jau antrą nelaisvės bausmę Pravieniškių kolonijoje.
1977-aisiais mano pašnekovas buvo paskirtas Pravieniškių kolonijos pasimatymų priežiūros viršininku. „Kai pradėjau eiti šias pareigas, Henytė buvo laikomas Kauno vierchu, – pabrėžė dabar jau garbaus amžiaus kaunietis.
Jis iki šiol prisimena vieną būsimojo laikinosios sostinės mafijos krikštatėvio pasimatymą su tėvu, dabar jau velioniu Henriku Daktaru. „Pamenu, ketinome daryti šmoną (patikrą – red. past.) ir pas jo tėvą radome paslėptą anuomet ypač brangios ir madingos degtinės butelį, – prisiminė buvęs Pravieniškių kolonijos prižiūrėtojas. – Aišku, ketinome nutraukti pasimatymą.
Šiaip Henytei neegzistavo svaigalai, tačiau jo tėvas manęs maloniai paprašė, kad leistume jiems simboliškai išlenkti po keletą taurelių. Jis pažadėjo, kad paliks visą likusį butelį. Kitą dieną pasimatymų kambaryje pamačiau tą patį vos nugertą butelį. H. Daktaro tėvas laikėsi duoto žodžio, negalėjau smarkiai ant jo pykti.“
Verta prisiminti, kad dėl panašaus epizodo 2010-ųjų vasarą Henytė įkliuvo ir Lukiškių kalėjimo prižiūrėtojams. Tada po vieno trumpalaikio pasimatymo jį svaigiuoju gėrimu pavaišino ne artimiausi šeimos nariai, o advokatas.
Suteikdavo išskirtinį kambarį
Pašnekovo santykiai su Pravieniškių nuteistaisiais, jų artimaisiais sovietmečiu buvo gana glaudūs. Vyras prisipažino, kad jam ne vienus metus teko gyventi viename bendrabutyje ne tik su kitais kolonijos darbuotojais. Ten pat glaudėsi ir nuteistieji iš atvirosios kolonijos. Skaičiuodami paskutinius mėnesius nelaisvėje jie laisvai, kai kada ir be priežiūros, dirbo ūkio darbus šalia kalėjimo. „Kai žmona laukėsi pirmagimio ir netikėtai pradėjo gimdyti, greitąją pagalbą iškvietė ne kas kitas, o kaliniai, – pasakojo buvęs Pravieniškių pataisos namų darbuotojas. – Tame pačiame name gyvendami su šeima iš viso susilaukėme dviejų vaikų – berniuko ir mergaitės. Nuteistieji mane visuomet gerbė, nes „zonoje“ svarbiausia taisyklė – laikytis duoto žodžio.“
Jis prisipažino, kad dėl tam tikrų aplinkybių yra tekę lankytis ir H. Daktaro motinos Jadvygos Daktarienės bute Kaune, tuometinio Kauno Taikos prospekto daugiabutyje. Tačiau vyras nebuvo linkęs atskleisti šio vizito tikslo.
Anot pašnekovo, nuo 1980-ųjų Henytės motina lankėsi ir Pravieniškėse, padavė tam tikrus „pašildymus“ sūnui. Norėdama palepinti mylimą vaiką J. Daktarienė tuomet atvežė geros kokybės šaltai rūkytos dešrų, kitų anuomet deficitinių maisto produktų.
„Tais laikais man yra tekę prižiūrėti net 14 atskirų pasimatymų kambarių. Tačiau H. Daktaro susitikimams su artimaisiais visada tekdavo geresnis, šiltesnis kambarys“, – apie Henytės įtaką sovietinių laikų Pravieniškių „zonoje“ kalbėjo pašnekovas.
Savo tapatybės nenorėjęs atskleisti kaunietis taip pat teigė, kad ne kartą dirbant Pravieniškėse jam yra tekę sulaukti primygtinių siūlymų tapti nuteistųjų „arkliu“ (kalinių žargonu, nuteistųjų artimųjų atnešamų įvairių daiktų, kai kada ir neteisėtų, perdavėju – red. past.). Tačiau vyras griežtai laikėsi vienintelio principo – „Nepakenk tiems, kuriems tarnauji.“
„Tais laikais gaudavau solidų 105 rublių atlyginimą, todėl kartais pasiūlytos 10 rublių pakišos manęs nė kiek nejaudino, – pasakojo jis. – Vienas iš mūsiškių kurį laiką taip vertėsi, o iš to pralobęs nusipirko prabangų anų laikų motociklą. Galiausiai ši kolegos veikla iškilo į paviršių ir jis „sudegė“.
TIK FAKTAI
H. Daktaro teistumai ir bausmės: 1976 metais už chuliganizmą nuteistas 1 metams pataisos darbų.
1977-aisiais už chuliganizmą skirti 1 metai laisvės atėmimo.
1987 metais už vagystes ir plėšimus pirmąsyk kaip Daktarų gaujos atstovas įkalintas 8 metams.
1997-aisiais už turto prievartavimą ir poveikį liudytojui jam skirti 7 metai ir 6 mėnesiai nelaisvės bei 15 tūkst. litų bauda.
2006-aisiais už turto prievartavimą ir poveikį liudytojui laisvės neteko 2 metams ir 9 mėnesiams bei gavo 10 tūkst. litų baudą.
2006–2008-aisiais H. Daktaro įtaka Kauno nusikaltėlių pasaulyje smarkiai prislopo. Kalbėta, kad jis rimtai svarstė galimybę prisišlieti prie jaunosios kartos nusikaltėlių, tačiau buvo atstumtas. Tuo metu aukštai galvas ėmė kelti jaunieji banditai iš Agurkinių ir Kamuolinių grupuočių. Tačiau pastaruoju metu pagrindiniai gaujų lyderiai taip pat pasodinti už grotų ir laukia teismo.
