Ji verkia ir sapnuoja, ji nebesuvokia, ar miega, ar budi. Jos sąmonę degina liepsna, kurios ji suvaldyti negali.
Jis geria ir rašo, miega ir kyla, pyksta ir rašo, sapnuoja atvirom akim, mato ją ilga juoda suknia, kaip našlę apsigobusią galvą, šokančią keistą, grakštų ir neskubrų laidotuvių šokį...
Šiuos išgyvenimus dizainerė Julija Žilėnienė pavadino „Karališka aistra“ ir išreiškė to paties pavadinimo šokio spektaklyje, skirtame mados namų 10-mečio jubiliejui.
Po premjeros dizainerė prisipažino – spektaklio „Karališka aistra“ siužetas nėra išgalvotas. Šią istoriją ji išgyveno pati. „Dviejų žmonių istorija jau baigėsi, nes lūkesčiai nesutapo. Herojai ir spektaklyje, ir realiame gyvenime pasuko savo keliais.“ (Plačiau apie tai bei akimirkas iš kostiuminio šokio spektaklio žiūrėkite videoreportaže.)
Pakilus uždangai iš tamsos veržiasi dvi iki apatinių apsinuoginusios moterys (šokėjos: Judita Zareckaitė, Giedrė Zaščižinskaitė). Žvelgiant iš šono jos vienodos: dailiai prigludę į vieną pusę nuleisti tamsūs plaukai, grakštūs lyg gazelių apnuoginti kūnai. Abi jos yra ta pati ir viena moteris. Ji (jos) dar scenoje ima rengtis specialiai spektakliui sukurtais Julijos Žilėnienės kostiumais, kurie nuneša žiūrovus choreografo Gyčio Ivanausko sukurto šokio žingsneliais į aistringai siaučiantį jausmų pasaulį. Ir tik pažvelgus į jų pėdas mintys ima kuždėti, „kodėl viena basa, o kita ne“. Atsakymą sužinai tik spektaklio metu: viena – mūza, o kita jos pusė – žemiškų aistrų trokštanti.
Toliau negali nepastebėti minimalistinės scenografijos – moteris skiriančio kubo-sienelės, veidrodžio (vėliau jis įgauna rūbų spintos, šviečiančios planetos – mėnulio ir net lovos pavidalą). Bet taip tik trumpam, nes kai tik žvilgsnis įsminga į jų siluetą, skirtumai dingsta ir regi vieną moterį, kuri spektaklio metu šalia vyro keičiasi lyg chameleonas.
Žaidžiama videoprojekcijomis, kurios primena dizainerės kūryboje vyraujančius gėlių, augalų motyvus ir skatina ieškoti užuominų į istorijos tęsinį.
Pabaiga šioje istorijoje ateina netikėtai ir prisimena spektaklio autorės viename interviu ištarti žodžiai: „Dirbdama mados namuose <...> kuriu konkrečiam žmogui, tad nebelieka poreikio pateikti kolekcijos, skirtos podiumui. 10 metų mados namuose man yra tarsi tam tikras ciklas, kurį užbaigiu spektakliu.“ Mintyse juos pakartojus kirba noras autorės paklausti:
– Spektaklis pasibaigė, o kas bus toliau? Koks bus antrasis kūrybos dešimtmetis mados namuose?
Atsakymą išgirsite žiūrėdami videoreportažą.
