Šalies televizijose pasirodžius pirmiesiems šokių projektams, kartu su šokančiais žinomais žmonėmis labai greitai išgarsėjo ir nuolatinis vertinimo komisijų narys Jurijus Smoriginas. Choreografas, baleto šokėjas ir „Vilniaus baleto“ meno vadovas niekuomet nevengė storžieviškai tiesmukiškų vertinimų, kuriuos papildo tokiu kiekiu skambių epitetų, kad kartais galima suabejoti, kad nuomonę išsako srities profesionalas.
Vos baigęs M. K. Čiurlionio meno mokyklos choreografijos skyrių dar 1974 metais J. Smoriginas pradėjo solisto karjerą Nacionaliniame operos ir baleto teatre, kur šoko dvidešimt metų. 1987 m. baigęs studijas Leningrado konservatorijos režisūros katedroje jis tapo diplomuotu baleto choreografu, tačiau šioje srityje dėl nesutarimų su tuometine Lietuvos baleto vadove operos ir baleto teatre atsiskleisti jam taip ir nepavyko.
„Aš visuomet giriuosi, kad mano karjera susiklostė labai gerai“, ‒ viešėdamas Balsas.lt studijoje kalbėjo ekstravagantiškasis choreografas pridurdamas, kad stengiasi nesipriešinti likimo parengtam „scenarijui“.
Plačiajai auditorijai esate žinomas kaip storžieviškas televizijos šokių projektų komisijų narys, tačiau Jūsų kaip choreografo, „Vilniaus Baleto“ meno vadovo veikla visuomenei mažai žinoma. Papasakokite plačiau apie tai.
Patekimas į televiziją ir greitas išpopuliarėjimas – sėkmė mano gyvenime, kadangi tai palengvino bendravimą su žiūrovu „Vilniaus baleto“ renginiuose. Aišku, yra ir tokie darbai, kurių žiūrovai nežino ir nemato, tik vienetai mane sveikino po spektaklių, kuriuos pastačiau Londone, Maskvoje. Lapkričio 6 d. išvažiuoju į Minską, į Didįjį operos ir baleto teatrą, kur statau spektaklį „Tamar“. Tiesa sakant, šį spektaklį jau rodžiau Maksvoje, todėl dabar tiesiog „perkeliu“. Žiūrovas šitos mano veiklos pusės nežino visai.
Baletas Lietuvoje nėra labai populiarus ‒ toks jau tautos mentalitetas: jeigu šokis, tai su klumpėmis, o jei su klumpėmis, tai kartu ir alaus bačka. Tai daugiau pasilinksminimo priemonė. Kita vertus, statistika nemeluoja – didesnis lankomumas Nacionaliniame operos ir baleto teatre yra baleto spektakliuose. Baletą žmonės lanko labiau, tačiau visa teatro politika orientuota taip, kad daugiau pinigų duodama operų pastatymams, nors baletai maitina teatrą.
Televizija yra gera, mane myli, išlaiko, nes valstybė davė 500 litų rentą, kuomet baigiau baleto šokėjo karjerą ir liko kelias arba į Kariotiškes, arba keist profesiją. Visgi yra profesijos, kurių neįmanoma pakeisti ‒ tu su ja gimsti, kaip tas kumeliukas su žvaigždute ant kaktos ir gyveni su ja. Kartais aš netgi lyginu savo profesiją su seksualine pakraipa, keitimas būtų lyg liepimas sugulti su tos pačios lyties atstovu. Negaliu dirbti jokio kito darbo – jei nėra teatro, nėra baleto, aš lėtai mirštu.
Galbūt kaip choreografas geriau esate žinomas užsienyje?
Dabar operos ir baleto teatre yra tokia politika, kad choreografas turi būti ne lietuvis. Tai eskaluoja ne tik vadovybė, patys žiūrovai taip pat prisideda. Publika nemyli savo autorių, puikiai žinome, kad Eimuntą Nekrošių patys išgrūdome iš valstybės. Šiuolaikiniai žiūrovai yra labai vartotojiški – jiems labai greitai viskas nusibosta. Todėl ir Eimuntas turėjo išvažiuoti, rasti nišą, kur galėtų rodyti savo spektaklius. Išvažiuoti reikėjo ir Eglei Špokaitei, Rūtai Jezerskytei, Mindaugui Baužiui. Mano choreografija savo laiku buvo labai gera, gaudavau aukščiausias premijas tarptautiniuose konkursuose, o kuomet atėjo „komercinis laikas“ visa tai tapo niekam nereikalinga.
Kalbant apie Lietuvos baletą bėdos kyla iš to, kad žiūrovas diktuoja koks repertuaras turi būti. Mačiau labai daug avantiūristinių spektaklių, kuriuos parodydavo keletą kartų ir išimdavo iš programos. Kitas atvejis, jei neduok Dieve, spektaklį blogai pastatys lietuvių autorius, tuomet ne tik spektaklis bus šalinamas iš programos, bet ir pats jo autorius „užkasamas po žemėmis“. Tuo tarpu užsieniečių choreografui būtų tuoj pat atleidžiama.
Sakote, kad griaunamos buvo ne tik šokėjų, bet ir choreografų karjeros?
Taip, aš taip pat esu labai nukentėjęs žmogus. Gyvenime su operos ir baleto teatru man labai nesisekė. Gerai buvo tik su vieninteliu Vytautu Brazdiliu, kuris 12 metų buvo vyriausias baletmeisteris. Prie jo viskas buvo labai logiška, organiška ir natūralu. Nenoriu minėti kitų pavardžių, tačiau vadovai pastoviai išmesdavo choreografus kaip gegužiukus iš lizdo.
Paskutinė vadovė, Tatjana Sedunova, apskritai nebuvo jokia choreografė, tik administracinis vienetas, o taip dar blogiau. Kadangi tokiu atveju itin svarbus „karjerizmo pradas“, tokie žmonės siekia sunaikinti visus aplinkui tam, kad niekas negalėtų įrodyti, kad jie yra nulis ir nieko nedaro. Buvo toks sustojimas ir 19 metų Lietuvos baletas praktiškai visai nesivystė.
Galbūt situacija ims gerėti pasikeitus baleto vadovui?
Situacija nepasikeis. Atvažiuos Kšyštofas Pastoras, kuris reziduos Vilniuje, kadangi yra Varšuvos Didžiojo teatro baleto trupės vadovas, taip pat dirba ir Amsterdame. Kitaip sakant, bus kaip ta „barbė devindarbė“, kuri tik viską labiau sujaukia. Sunku pasakyti, ar svarbus bus jam tas darbas.
Baleto trupė ‒ tai individualybės, o spektakliai visuomet kuriami pagal jos sudėtį, galimybes, pagal artistus, kurie sugeba atlikti vieną ar kitą vaidmenį. O kai atveža pastatymą, kuris buvo sukurtas kitai trupei ir jį „užmauna“ mūsų kolektyvui, kuriam neteko dirbti su pačia choreografija, patirti apkrovų, kaip kokį drabužį, būna nekoks rezultatas. Teatras tai yra kūrybinė vieta ir gera vadyba problemų niekados neišspręs. Faktiškai tuomet jis tampa fabriku, kuriame štampuojamos detalės, o kai taip daroma mene, vieną dieną galiausiai viskas išsibaigia.
Ko reikia imtis, norint pakelti baleto lygį Lietuvoje?
Manau, reikėtų daryti panašiai kaip Suomijoje. Ten į trupes priimami užsienio šalių šokėjai, bet iš pradžių trupės vadovybė turi įrodyti, kad tai vietai užpildyti nėra tinkamų suomių šokėjų. „Suomija – suomiams“ galbūt ir skamba nacionalistiškai, tačiau šiuo atveju tai daroma žiūrint meninę projekto pusę.
Lietuvoje tokia tvarka, kad jeigu tu esi nusiteikęs prieš sistemą, kuri nusistovėjusi operos ir baleto teatre, turi arba išeiti, arba tylėti. Šokėjams, kurie išdrįsta pakelti balsą gali pasakyti „mes į tavo vietą pasamdysime baltarusių šokėją“. Reikėtų, kad Kultūros ministerija kuruotų šią sritį, nors antra vertus galbūt kalbu vaikiškai, nes valstybei kitos sritys taip pat nerūpi.
Ar dažnai pasvarstote apie tai, kaip galėjo susiklostyti Jūsų karjera operos ir baleto teatre?
Mano karjera susiklostė taip, kaip ji turėjo susiklostyti. Labai tikiu ta „gyvenimo mistika“, manau, kad yra kažkoks scenarijus. Kuomet vėluoju aš visiškai neskubu, galvoju, kad taip turėjo būti, kad atsidarys durys ir kažkas įvyks visai kitaip nei aš buvau sugalvojęs. Gyvenimas būtų paprastesnis, jei žmonės suprastų, kad to, kas buvo skirta lemties pakeisti neįmanoma. Net jeigu vertiesi per galvą ir pasieki tai, ką buvai sugalvojęs, iki galo viskas neišsipildo, kažkas vis vien sugriūna.
Kuomet 1990 metais mane pradėjo „naikinti“ T. Sedunova man buvo likę ketveri metai iki pensijos. Jau dešimt metų buvau ir diplomuotas baleto režisierius, todėl netikėtai gavęs kvietimą išvažiavau į vieną Estijos teatrą statyti spektaklio ir mano gyvenimas kardinaliai pasikeitė. Laikais, kuomet šalyje buvo didžiulis vargas, aš grįždavau namo su kišenėmis pilnom honoraro, galėjau išlaikyti savo šeima. Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.
Taigi esate laimingas galėdamas užsiimti mėgstama veikla?
Taip, esu labai laimingas. Mano teatras labai sunkiai laikosi finansiškai, tačiau niekas man nelipa ant galvos. Geriausia gyventi savo gyvenimą, kuriame tu jautiesi laisvai.
