Kuo skyrėsi Pirmosios ir Antrosios Respublikų politinė patirtis?
Labiau nei tikėtina, kad Vasario 16-sios Lietuvos 90-metis bus sutiktas energetikos liūto riaumojimui užgožiant Lietuvos himno gaidas. Nebent nacionalinės šventės proga Maxima pasiūlytų kokių nors dovanų - nebūdingų nuolaidų, nemokamų makaronų ar švaros priemonių, kurios pakylėtų šiandien pasimetusių lietuvių mases į patriotizmo aukštumas.
Tačiau net tokiomis aplinkybėmis Pirmosios ir Antrosios Respublikų politinės patirties paralelės regisi įdomiai palyginamos. Suprantama, pirmiausiai prašosi lyginami bruožai, kuriais pasižymėjo anas ir šis, dabartinis, politinis sluoksniai, prisiėmę atsakomybę atkurti arba sukurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Apskritai yra gana būdinga nuostata, kad politikoje, kaip ir technologijose, viskas tiesiog nenumaldomai vystosi tokia kryptimi, kuri sutartinai vadinama pažanga. Jei taip, tuomet beveik natūraliai anas Vasario 16-sios Lietuvos politinis sluoksnis įsivaizduojamas truputėlį infantilus, romantiškas, neįvaldęs valstybininkams būdingo žargono ir ciniško elgesio taisyklių. Nemanau, kad šio komentaro atveju būtų išmintinga prisidėti prie pažangos ir atsilikimo svarstybų. Tiesiog atkreiptinas dėmesys į kai kuriuos itin svarbius bruožus, skyrusius anos ir dabartinės Lietuvos politines šaknis.
Pirmiausia pabrėžtina, kad Jono Basanavičiaus, Petro Vileišio, Vinco Kudirkos, Juozo Tumo - Vaižganto karta sąmoningai dirbo kultūrinį - visuomeninį darbą, buvusį pakeliui į nepriklausomybę, daugiau nei tris dešimtis metų. Savo ruožtu politinių tikslų siekimas, nelegalus, o vėliau ir legalus partinis darbas buvo vykdomas irgi kone du dešimtmečius, kol geopolitinės aplinkybės atvėrė vartus valstybės atkūrimo veiksmui. Šis sluoksnis beveik neturėjo kokios nors tiesioginės politinio ir administracinio darbo patirties, išskyrus keletą buvusių Rusijos valstybės dūmos deputatų. Tačiau šis sluoksnis ugdėsi savo vaizduotę ir patirtį nelegalioje visuomeninėje veikloje, o kartais - kaip 1913-jų metų Maskvos universiteto lietuviai studentai - netgi virtualiai praktikavosi šešėlinės Lietuvos vyriausybės darbuose. Tas politinis lietuvių sluoksnis kaupė pajėgas dalyvaudamas tarptautiniuose Europos procesuose, pajėgė jaustis ne tik tautų pavasario stebėtojais, bet ir sąmoningais dalyviais. Vieni daugiau, kiti mažiau jautė Europos politinės kultūros poveikį. Viena aišku: jiems reikėjo kurti valstybės institucijas iš naujo, vienur daugiau (kariuomenėje), kitur mažiau (savivalda) pratęsiant imperinės Rusijos administracinius elgesius. Tačiau anuometinis sluoksnis vis tik negalėjo - net norėdamas - pasijausti kolonijinės administracijos papročių tęsėjais. Iš esmės pati Rusijos politika, apsunkinusi lietuvių dalyvavimą krašto administracijoje, neleido persismelkti tais įgūdžiais.
Palyginkime: Dainuojanti Sąjūdžio revoliucija buvo labiau panaši į stebuklą. Kad ir kaip bandytume mitologizuoti dviejų dešimtmečių istorijos įvykius, turėtume pripažinti, kad rimto savarankiško politinio darbo patirties nebuvo nei dominuojančiame komunistinės nomenklatūros elite, nei nonkonformistiškai besilaikiusioje inteligentijoje. Turiu omenyje faktą, jog sovietmetyje nesant galimybių vystyti legalią partinę - politinę veiklą (negi sovietinė kompartija buvo politinė partija šiandiene prasme?) taip pat neatsirado prielaidų sisteminiam politiniam pogrindžiui. Žinom tuos drąsius ir pasiaukojusius moteris ir vyrus, bet jei jau galime bent didesnę dalį jų mintinai išvardyti, tai reiškia nedidelę jų gausą ir daugiau simbolinį charakterį, bet ne realią jėgą. Dainuojančios revoliucijos žygiui pradėti, pirmiesiems mitingams surengti arba masėms emociškai uždegti- taip, bet Sąjūdžio organizaciniame audinyje tikrai nesimatė lemtingo pogrindininkų vaidmens, jau nekalbant apie porevoliucinius procesus, kurių svarbiausias bruožas - tų veteranų palaipsnis išstūmimas iš politinės veiklos. Sąjūdis įsikvėpė iš legalių nonkonformistų ir net nacionalistiškai nusiteikusių komunistų. Jie jau nusipelnė istorijos šlovę.
Tačiau būtų pernelyg naivu dabar bandyti įrodinėti, kad šis atgimimo energijos proveržis atspindėjo ilgesnį laiką brandintas politines pažiūras ir net programas, atsiradusias ideologinių diskusijų bei rišliai rašytų tekstų formomis. Ar negalime šiandien teigti, kad romantiškas sąjūdininkų užsidegimas, gebėjimas emocijomis, o ne racionaliomis programomis uždegti minias buvo lemtingas faktorius. Tiesiog užteko neapykantos sovietų valdžiai, o naujos Lietuvos kontūrai dar vos matėsi. Jei Vasario 16-sios Lietuvos politinis nepriklausomybininkų sluoksnis jau buvo senai išsiskaidęs į skirtingas ideologines stovyklas (o nuo ideologijos priklausė valstybės santvarkos vizijos), įgijęs politinių debatų ir kompromisų patyrimą, tai mūsų Lietuvos Respublikos pirmieji žingsniai buvo visiškai kitokie: viską buvo užgožusi priešprieša tarp tų visuomenės sluoksnių, kurie koneveikė sovietus labiau ir tų, kurie buvo nepriklausomybininkai su komunistinio darbo patirtimi - tad ir negalėjo savęs labai koneveikti. Politinio sluoksnio fermentacija buvo labai pavėlinta, vaizduotė sutrikusi, ideologiniai skirtumai numarinti. Visa tai sustiprino objektyviai neišvengiamus pereinamojo laikotarpio sunkumus, užgriuvusius ant eilinių piliečių pečių.
Šiandien komunistinio darbo veteranams ir sovietinių partinių mokyklų absolventams mokant dabartinės Lietuvos politikus ar net politologus netiesiogiai tenka įrodinėti, kad tos jų patirtys ir yra pripažintinos politinėmis. Tačiau kaip anksčiau drįsau suabejoti sovietinės kompartijos politiškumu, buvimu partija, o ne tokio pavadinimo totalitarinės valstybės biurokratinio audinio dalimi, taip dabar teigčiau, jog sovietinė lietuvių nomenklatūra buvo išdresiruota išskirtinai biurokratijos sporto šakose, bet ne politikoje. Tai nulėmė, kad visas etatistinis, unitarinis Lietuvos valstybės statinys palaipsniui buvo įgrūstas į sovietinio administravimo patirčių Prokrusto lovą. Neatsitiktinai artėjant prie naujo Lietuvos dvidešimtmečio matome prie valstybės vairo tuos pačius kompartijos instruktorius, ir tuos pačius masinio administracinio elgesio bruožus.
Vasario 16-sios Lietuvos patirtis dėl aukščiau apibūdintų dabartinio politinio sluoksnio bruožų nenoriai reflektuojama. Nebent labai formaliai. Net per šventes atrodo, kad anos valstybės praeities veidrodis sąmoningai yra padarytas iš matinio stiklo. O štai kunigaikštiškoji senosios Lietuvos vizija komunistinių planų vykdymo profesionalams nei akis bado, nei kaulus laužo.
