Niekas, jokie istoriniai, religiniai ar politiniai motyvai, negali pateisinti nekaltų žmonių žudynių. Tai pasakytina ir apie šimtus tūkstančių Turkijos armėnų, žuvusių rytiniuose Osmanų imperijos provincijose Pirmojo pasaulinio karo ir tuomet vykusių tarpbendruomeninių susirėmimų metu.
Lietuvos ir kitų Vakarų šalių visuomenė kur kas mažiau žino apie tai, kad tuo metu buvo nužudytas ne ką mažesnis skaičius Turkijos musulmonų – turkų ir kurdų, ir kad jų žudikais buvo ne tik įsiveržusios Rusijos kariuomenės kareiviai, bet ir agresorius rėmę vietiniai armėnai. Žmonės buvo žudomi tik tam, kad būtų pakeistas regiono etnodemografinis balansas, nes armėnai nesudarė daugumos nei vienoje Osmanų imperijos provincijoje, kurių teritorijoje buvo sumanyta įkurti “Didžiąją Armėniją".
Per ilgą žmonijos istoriją turbūt visos tautos yra buvusios ir skriaudikių, ir skriaudžiamųjų vaidmenyje. Bet istorijos pamokas reikia išmokti būtent tam, kad niekad daugiau nepasikartotų senų laikų tragiški įvykiai. Jų nereikia nei nutylėti, nei pamiršti. Tik ar tikrai pasitarnaus taikiam tautų sambūviui vadinamasis armėnų genocide tarptautinis pripažinimo procesas, besitęsiantis jau keturiasdešimt penkis metus?
Jau minėjau, kad tuo metu žuvo ne tik armėnai, ir kad jie buvo anaiptol ne tik aukos. Todėl pagerbti reikėtų visas tų pjautynių aukas, neišskyriant jų pagal tautybę arba tikėjimą. Bet to nėra. Jau beveik šimtmetį vieni konflikto dalyviai pateikiami vakariečiams tik kaip nekaltos aukos, o kiti – kaip patologiški sadistai, kurie kažkodėl užsimanė išžudyti savo kaimynus, su kuriais jie gyveno kartu penkis šimtus metų. Armėnų genocido pripažinimo procesas tarsi užantspauduoja šitą pusiau tiesą.
Aišku, kad tai tikrai nepagerina armėnų nuomonės apie turkus, o turkų – apie armėnus. Bet gal to ir siekiama? Maža to, savotiškomis šios įsisenėjusios istorijos įkaitėmis padaromos ir valstybės, sutikusios oficialiai pripažinti armėnų genocidą. Lietuvių įvaizdis Turkijoje (ir jų saugumas joje) po to, kai Lietuva pripažino jį 2005 metais, tikrai nepagerėjo. Panašu, kad tuomet mūsų parlamentarai gavo tik vienpusišką informaciją ir, besididžiuodami savo humaniškumu, prabalsavo už atitinkamą jiems pasufleruotą rezoliuciją. Atšaukti arba pakeisti ją bus kur kas sunkiau, bet kada nors reikės padaryti ir tai.
O dabar – medžiaga pamąstymams. Manau, kad jei nebūtume spėję įstoti į NATO, turbūt mes, o ne Gruzija pirmi sulauktume rusiškų bombų ir tankų. Jei NATO sudarytų tik prancūzijos ir vokietijos, tai jau nebebūtų NATO. Tiesą kalbant, NATO ji yra tik todėl, kad joje yra Jungtinės Amerikos Valstijos. Turkija – viena patikimiausių JAV sąjungininkių ir antra pagal dydį NATO kariuomenė.
Būtent todėl Rusijai taip svarbu silpninti Turkijos euroatlantinius ryšius. Lubiankoje apie viską pagalvota - vienpusiškos informacijos apie šimtmečio senumo tragediją skleidimas gadina Turkijos įvaizdį Vakaruose, o “genocido pripažinimai" – Vakarų įvaizdį Turkijoje. Rezultatas – Turkija iki šiol nėra Europos Sąjungos narė, ką savaip išnaudoja to paties Kremliaus finansuojami islamistai, norintys nutempti Turkiją į arabišką pelkę. Pažeidžamesnės lieka Gruzija ir Azerbaidžanas, tolsta rusų ir jų satelitų okupuotų teritorijų bei laisvės siekiančios Ičkerijos išlaisvinimo valanda. Pralaimime visi, laimi tik Rusija, siekianti savo destruktyvių tikslų Balkanuose, Juodosios jūros baseine, Kaukaze, taip pat Artimuosiuose bei Viduriniuose Rytuose.
Rusija siekė pakenkti Turkijai ir prieš tris šimtus, ir prieš du šimtus, ir prieš šimtą metų, bet mums turėtų būti įdomesni 1965 metai, kai Sovietinėje Armėnijoje buvo oficialiai įteisintas antiturkiškos isterijos kurstymas. Primenu, kad Sovietų Sąjungoje iki tol buvo toleruojamas tik vienas – rusiškas nacionalizmas (tiksliau šovinizmas). Tais pačiais 1965 metais (žinoma, tai tik sutapimas) prasidėjo ir genocido pripažinimo “paradas".
Pirma valstybe, pripažinusi armėnų genocidą, tapo Urugvajus (palyginimui – rusų okupantų Gruzijoje įkurtas Pietų Osetijos ir Abchazijos “valstybes" pirmos pripažino Nikaragva, Venesuela ir Naūru). Per keturiasdešimt penkis metus armėnų genocidą pripažino iš viso dvidešimt viena valstybė (iš šimto devyniasdešimt penkių), kitaip sakant , nepilni vienolika procentų nuo visų pasaulio valstybių skaičiaus. Įdomu, kad šitas procesas vyko labai netolygiai – per visą sovietinį laikotarpį Urugvajaus pėdomis žengė tik Kipro graikiška dalis (1982), kas leidžia manyti, kad tuo metu civilizuotas pasaulis dar nebuvo pamiršęs, su kuo jisai turi reikalą, ir reagavo į situaciją pakankamai adekvačiai.
1995 metais sąrašą papildė pati Rusija, iki 2000 metų - dar aštuonios šalys (Graikija, Kanada, Libanas, Prancūzija, Belgija, Argentina, Italija ir Vatikanas). Per paskutinį dešimtmetį prisidėjo dar dešimt valstybių – Šveicarija, Nyderlandai, Slovakija, Venesuela, Vokietija, Lenkija, Lietuva, Čilė, Australija ir Švedija. Kaip bežiūrėtum, reikalai realiai pajudėjo tik po to, kai jau posovietinė ir, kaip tuo metu buvo tikima, demokratinė Rusija suteikė genocido pripažinimo procesui naują impulsą (galbūt ir finansavimą).
Ne daug trūko, kad šį sąrašą “papuoštų" ir JAV, tačiau tam kelią užkirto prezidentas Barackas Obama ir valstybės sekretorė Hillary Clinton. Amerikos vadovai suprato, kad norint sutaikyti Turkiją su Armėnija, reikia ne dar ir dar kartą draskyti surūdijusia vinimi gangrenuojančią žaizdą, o susodinti senus priešininkus prie derybų stalo.
Tik toks požiūris gali priartinti problemos sprendimą, o ne pusiau rasistiniai aiškinimai, kad armėnai yra krikščionys ir todėl “europiečiai", o štai turkai – musulmonai ir “azijatai". Visi žmonės turi būti vertinami ir gerbiami vienodai. Pasaulis turi pagaliau surasti savyje jėgų įvertinti skaudžius istorijos puslapius ir atsisakyti vienpusiškų stereotipų. Tikėkimes, kad šis JAV pavyzdys nutrauks ydingą “genocido pripažinimo", o iš tikrųjų – neapykantos kurstymo praktiką.
Beje, neseniai dėl armėnų genocide pripažinimo viešai pasisakė ir būrys Turkijos visuomeninkų. Šiuo atvėju svarbu ne tai – teisingai arba neteisingai jie pasielgė, o tai, kad Turkijoje toks renginys buvo įmanomas. Bet ar galime įsivaizduoti, kad klausimą dėl armėnų vykdytų musulmonų žudynių viešai iškeltų Jerevano intelektualai? Manau, kad toks klausimas yra retoriškas.
Grįžtant prie aptariamos temos, noriu tikėti, kad ir Lietuva dar gali suvaidinti šioje byloje pozityvų vaidmenį. Klaidas reikia laiku taisyti, o ne piktai purkštauti vien dėl to, kad kažkas turi kitokią, bet tikrai pagrįstą nuomonę.
Imantas Melianas
