Šalies vadovo rinkimų kampanijos metu, rašydamas apie tuometinę kandidatę į Prezidentus Dalią Grybauskaitę kėliau klausimą – kas ji, kokioms vertybėms, kokiai pasaulėžiūrai ji atstovauja. Gal bus tik anksčiau suformuotos sistemos dalimi, o gal vykdys savarankišką politiką bei inicijuos esmines permainas, pateisindama žmonių lūkesčius?
Pirmieji darbai valstybės vadovės poste rodo, kad Prezidentė siekia tapti stipria ir nepriklausoma valstybės vadove. Pastaruoju metu girdisi vis daugiau kritikos jos politinių veiksmų adresu. Žadamas reitingų kritimas ir tautos pasitikėjimo mažėjimas. Manau, kad taip rašantys komentatoriai seniai bekalbėjo su eiliniais piliečiais. Užsisklendus vilnietiško elito gyvenime, darosi sunku suvokti, ką ir kaip galvoja mūsų žmonės miestuose ir kaimuose. Juolab, esmė – ne reitingai, o politiko darbai.
Prezidentės veiksmuose matyti vadovavimasis vertybėmis, ji pati kaip politikė elgiasi nepriekaištingai ir tai imponuoja. Ji sugeba paspausti ir aiškiai pasakyti, ką galvoja, ji vadovaujasi sveika nuovoka ir supranta, kas yra nuosaikus judėjimas pirmyn.
Tačiau ji vis stipriau kaltinama „stiprios rankos“ politika. Atseit, tauta išsiilgusi tokios „stiprios rankos“, todėl ir palaiko Dalią Grybauskaitę. Ką reiškia ši vadinama „stipri ranka“ mūsų sąlygomis? Tai reiškia, kad žmonės tiesiog pasiilgo elementariausios tvarkos, valdžios dėmesio jų problemoms ir lūkesčiams. Jiems nepatinka chaosas, grupuočių viešpatavimas, engimas. Ir kas gi čia keisto, kam tai gali patikti?
Žmonės nori sąžiningos valdžios. Gal, pasakysite, jie nori per daug? Jie vis dar tiki žodžiais, tačiau nusivylimų jau per kraštus. Prezidentės kalbėjime yra ne vien tik žodžiai. Juose jaučiama valia ir ketinimas. Dar sunku pasakyti, kiek jis tyras ir aiškiai suformuluotas sau pačiai. Tačiau šio fundamento buvimas yra neabejotinas, o jau vien tai mūsuose yra reta vertybė. Ir žmonės tai jaučia.
Bet koks net pradedantis politologas pasakys, kad rinkėjai balsuoja ne tiek protu, kiek širdimi. Tuo yra skaudžiau, kai politikas nuvilia žmonių lūkesčius. Tai lyg išdavystė šeimoje. Rinkėjas patiki jo pažadais, meiliais žodžiais, o išrinktasis pasirodo paprasčiausias netikėlis. Kartais politiniai procesai geriau suvokiami per buitines analogijas. Kartą vieną gana žymų politiką girdėjau kalbant apie tai, kaip partijai reikėtų laimėti rinkimus. Ir jis retoriškai klausė: ką dar galėtume jiems (suprask rinkėjams) parduoti? Tuomet paklausiau, kaip reaguotų jo žmona, jei vietoje meilės ir atsidavimo jis sugalvotų jai pakišti surogatą, kažką „parduoti“? Ir kiek tai galėtų tęstis? Juk anksčiau ar vėliau pajustų apgavystę, kad ją vedžioja už nosies vien pažadais ir pigiomis dovanomis. Politikas šiek tiek sumišo ir ėmė teisintis, kad, atseit, jis viską suprantąs, tačiau jau daug metų yra politikoje ir tiesiog ieško būdų, kaip laimėti rinkimus.
Nėra tokiuose požiūriuose tiesos, todėl ir politinis kelias trumpas. Tai lyg turgaus prekeiviai, išsiugdę netinkamus įpročius. Net verslą dera vystyti remiantis taisyklėmis, kurios ne visada būna parašytos ant popieriaus. O politika – ne verslas. Politika yra daugiau pašaukimas. Ir tik tie, kurie į šį šauksmą atliepia, gali tikėtis „neiškristi iš žaidimo“. Šiandien politiniame lauke pilna „verslininkų“, kuriais netgi normaliame verslo pasaulyje būtų sunku pasitikėti.
Labai svarbu, jei politiko pašaukimą turi valstybės vadovas. Tuomet jis gali „užduoti toną“ visai politinei sistemai, valstybės tarnybai, institucijoms. Savo pavyzdžiu ir valia diegti kitokius papročius ir pasaulėžiūrą, kurti tradicijas. Tam, kad realiai kažką įdiegti, o ne vien kalbėti apie tvarką ir teisingumą, vadovas turi ne tik elgtis - tačiau BŪTI.
Apgauti čia neįmanoma, nes žmonės tiesiog jaučia, galima sakyti, oda, panašiai kaip jaučiame muziką.
Šiandien valstybės tarnyba, deja, yra lyg žvėris, kurį reikia suvaldyti. „Žvėris“ įprato gyventi laisvėje ir daryti, ką beužsigeistų. Įprato nesilaikyti taisyklių ir gyventi kitų sąskaita iš mokesčių mokėtojų kišenės, jų negerbiant ir nevertinant. Paklauskite dresuotojų, kaip jie suvaldo plėšriuosius žvėris cirko arenoje? Ir čia tas pats. Tik pajutęs silpnumą, netikrumą, apsimestinį kalbėjimą „Žvėris“ (sistema vadinamas) puola draskyti savo dresuotoją. Taip jau buvo atsitikę vieną kartą. Todėl dresuotojas turi pats išlikti nepriekaištingas vidumi. Geras įvaizdis čia nepadės, jei veidas kreivas.
Nederėtų kalbėti apie autoritarizmą ir panašius dalykus, kol veikiama demokratinio proceso rėmuose. Ne visuomet tvarka reiškia diktatūrą. Nedera painioti demokratijos su drumstu vandeniu – chaosu. Teisėto valstybės vadovo sprendimai nelygintini su „grupės draugų“ priimamais šešėliniais sprendimais „po kilimu“. Iš chaoso pagaliau turi gimti demokratinė tvarka. Toks nelengvas uždavinys kyla valstybės vadovei. Nes be jos šiandien aktyvioje politikoje praktiškai nebelikę politikų-autoritetų. Jei spinduliuos savimi pasitikėjimą bei ketinimą permainoms, jos autoritetas dar labiau išaugs ir permainos ateis. Valstybės aparatas bus sutramdytas ir ims tarnauti žmonėms, o ne pačiam sau. Gal pradžioje – tik iš baimės, tačiau vėliau ateis suvokimas, kad būtent taip daryti yra teisinga.
Ir vienas žmogus gali labai daug. Ypač, jei jis – valstybės vadovas. Jo siekiai (įsisąmoninti ar neįsisąmoninti) yra valstybės siekiai. Teisus buvo Prancūzijos monarchas Liudvikas XIV, pasakęs sparnuotus žodžius: „valstybė – tai aš“. Tas monarchas, švelniai tariant, kalbėjo susireikšminęs. Tačiau gyvenime taip ir vyksta – valstybės vadovas yra valstybės atspindys, parodantis tautai jos kelrodę žvaigždę.
Ar įmanoma, kad mūsų valstybė veiktų kaip šveicariškas laikrodis? Jei įmanoma Šveicarijoje, įmanoma ir Lietuvoje. Juk ta pati Europa. Pagrindinis klausimas šiandien, ar judama teisinga kryptimi, ar valstybė turi savo tikslus bei uždavinius? Sprendžiant iš valstybės vadovės darbų, šiandien dar tvirtai to pasakyti negalime. Matome tik atskirus veiksmus keičiant pareigūnus, bet juk viskam reikia laiko. Tačiau jau ateina laikas imti formuluoti strateginius valstybės uždavinius ir brėžti kelius jiems pasiekti. Kalbu ne apie paiką politikų vapėjimą, apsimetant „regiono centrais“ ar „gerovės valstybės“ kūrėjais.
Valstybės vadovei derėtų formuluoti aiškią ir toli siekiančią šalies politikos perspektyvą. Žinoma, tai pavojinga – viešai įvardijus tikslus galima sulaukti dar aršesnio sistemos pasipriešinimo. Didėja rizika, kad ši perspektyva gali tapti eiliniu makulatūros gabalu ministerijų stalčiuose. Gal būt nėra būtina (bent jau kol kas) kažką rašyti ant popieriaus, tačiau tautai reikalinga savotiška „mentalinė programa“, apibrėžianti valstybės judėjimo kryptį. Galima pasinaudoti valstybės vadovo metinių pranešimų parlamente teikiamomis galimybėmis.
Yra aišku, kad būtina esminė valstybės reforma – gal būt netgi Antroji (Trečioji) Respublika bei nauja Konstitucija. Gal būt galima ir kažkaip kitaip, tačiau VEIKSMAS yra neišvengiamas, jei norime turėti tikrą rytojų, o ne eilinę „bananų respubliką“. Turi gimti žmonių Respublika.
Tačiau kokios bebūtų išorinės priemonės, be švaraus vidinio motyvo ir ketinimo, be deramos pasaulėžiūros (ne apsimestinės, o išgyventos savimi) reformos būtų neveiksmingos. „Žvėris“ ir toliau liktų nesutramdytas ir ėstų savo vaikus, t.y. patį save.
