Lapkričio pabaigoje Vilniuje pirmą kartą įteikti Lietuvos gynybos ir saugumo pramonės apdovanojimai.
Sektoriaus atstovai įvertinti devyniose srityse – už pasiekimus vidaus ir užsienio rinkose, už išskirtinius gaminius, paslaugas, IT sprendimus gynybai ir saugumui, už lyderystę versle bei visuomeninėje veikloje, pranešė Lietuvos gynybos ir saugumo pramonės asociacija.
Gynybai ir saugumui skirtu geriausiu gaminiu išrinkta išmanioji sprogmenų inicijavimo sistema RISE-1, tarnaujanti karščiausiuose fronto taškuose atliekant gynybos operacijas, rengiant diversijas priešo užnugaryje. Tai bendrovės „RSI Europe“ pernai sukurtas ir per šiuos metus patobulintas produktas, sulaukęs ypatingo įvertinimo NATO šalių rinkose, Ukrainoje fronte.
Apdovanojimus organizavusios Lietuvos gynybos ir saugumo pramonės asociacijos (LGSPA) direktorius Vaidas Sabaliauskas naujienų portalui tv3.lt sako, kad apdovanojimuose norėjosi įvertinti visus prisidėjusius prie šalies gynybos pramonės, bet, žinoma, visi į nominantų ir apdovanotųjų sąrašus netilpo. Pašnekovas mano, kad ateityje galimų pretendentų sąrašas tik plėsis.
Su V. Sabaliausku pasikalbėti susitinkame LGSPA būstinėje, esančioje vos už kelių minučių kelio pėsčiomis nuo Krašto apsaugos ministerijos (KAM). Būtent iš valdžios verslas ir tikisi aiškumo. Anot asociacijos direktoriaus, nors po 2022 m. vasario 24 d. prasidėjusios Rusijos plataus masto invazijos Ukrainoje politikai visoje Europoje garsiai pradėjo kalbėti apie būtinybę stiprinti savo pajėgumus, kol kas tai labiau liko tik žodžiais, o ne realiais darbais.
Jis taip pat pažymėjo, kad Lietuvos valdžia pirmiau žvelgia, ką galima įsigyti užsienyje ir per mažai kreipia dėmesio į mūsų gamintojų produkciją. V. Sabaliauskas griauna mitą, kad lietuviai nieko negamina. Anot LGSPA direktoriaus, gynybos pramonės prekės su užrašu „pagaminta Lietuvoje“ naudojamos ir NATO valstybėse, ir Australijoje, ir Afrikoje.
Naujienų portalas tv3.lt pristato interviu su LGSPA direktoriumi V. Sabaliausku. Kalbėjomės apie lietuvių gaminamus produktus, pasikeitusį (ne)pasikeitusį požiūrį į gynybos pramonę po karo Ukrainoje pradžios, ko iš politikų laukia Lietuvos verslas ir ar Lietuvos gynybos pramonės sėkmės istorija jau yra parašyta.
Lietuva gamina ir „tankus“
Daug kas gynybos ir saugumo pramonę galėtų sieti su naikintuvais, tankais, priešlėktuvine gynyba. Kiek žinome, Lietuva tankų negamina, tai kokios yra pagrindinės mūsų šalies gynybos pramonės kryptys, pagrindiniai gaminiai?
Tankus jau beveik gaminame. Pripučiamus. Gal kažkam kelia juoką pripučiami tankai, kad jie skirti vaikams kieme žaisti, bet tai yra masalas naikinti priešo amuniciją, priešo raketas, atskleisti šaudymo pozicijas, kad jas būtų galima sunaikinti. Tai labai svarbus dalykas, turime įmonę, kuri pradėjo juos gaminti.
Jeigu šnekėtume apie tai, ką mes Lietuvoje kuriame ir gaminame, tai pradedant nuo ginklų detalių, radarų sistemų, naktinių, terminių, lazerinių taikiklių, net F-35 naikintuvų komponentų. Dar maisto daviniai, kurie reikalingi ir be kurių nepakariaus nė vienas karys, aprūpinimas elektra, transportas, kelių tiesimas. Čia galiu vardinti ir vardinti iki mokslinių tyrimų ir inovacijų veiklos.
Daugelis paslaugų ir prekių, kurios reikalingos kariuomenei, yra dvigubos paskirties ir jų negalima laikyti tik karinės paskirties prekėmis. Tie patys visureigiai. Jais galime važinėti gatve, gali būti naudojami medžioklėje, gali būti naudojamas ir kariuomenėje. Uždėk ant jo granatsvaidį ar kulkosvaidį ir jis bus visiškai karinis. Ta riba tarp karinio ir nekarinio yra sunkiai apsakoma.
Garsiau trepsime, nei darome
Neretai politikai kalba, kad po Šaltojo karo matomas atėjęs toks snaudimo laikotarpis į Europą, kad sugriuvus Sovietų Sąjungai daugelis manė, kad gyvename amžinos taikos sąlygomis. 2022-ųjų vasario 24-oji buvo sukrėtimas visiems, tad ar Europoje ir Lietuvoje gynybos pramonė išjudėjo iš snaudulio po Rusijos pradėtos plataus masto invazijos prieš Ukrainą pradžios?
Visa Europa buvo užmigusi, Lietuva nebuvo išimtis. Įstojus į NATO visi pradėjome mąstyti stereotipiškai, kad dabar tikrai esame saugūs, turime „skėtį“, mums nieko daryti nereikia. Bet jau prieš daugiau nei dešimtmetį prasidėjo šie veiksmai, kai Rusija ėmė aktyviai investuoti skaldant Europos Sąjungos ir NATO vienybę, pasirengimą.
Tačiau skirtingai nuo kitų valstybių, mes miegojome iki 2022 m. Skandinavijos šalys po 2014 m. įvykių, po karo Sakartvele atsibudo ir pradėjo reikšmingai keisti savo teisinę sistemą, reguliavimą. Pasikėlus Šaltojo karo laikų failus, kaip viskas buvo daroma, ir atsižvelgus į šių dienų realijas, dabar labai stipriai juda ir savo visuomenių integravime į visuotinės gynybos principą, ir pramonės integravime.
Jei žiūrėtume bendrai, tai taip, Europa miegojo, turėjo ir turi galimybes gaminti, bet iki šios dienos garsiau trepsi, nei labai daug daro. Pajudėjo ledai, gamybos apimtys po truputį auga, investicijos didėja, bet daugiau yra triukšmo, nei realių veiksmų.
Reikia suprasti, kad gynybos pramonė, kuo išsiskiria iš daugybės kitų veiklų, yra ta veikla, kur į sandėlį ar lentyną niekas negamina. Tam, kad gamintum produkciją, tu turi turėti aiškius užsakymus, turi žinoti, kad tavo investicijos atsipirks. Nors visos Europos mastu ir yra daug deklaracijų apie tai, kad turime ruoštis, stiprinti savo pajėgumus, bet labai dažnai nėra priimami reikalingi sprendimai. Kadangi mes gyvename demokratiškose visuomenėse, tai ta biurokratija užtrunka ilgai, tos diskusijos užtrunka ilgai ir dėl to tie užsakymai iki verslų ateina lėtai. Daug lėčiau, nei skambūs pareiškimai per kokius nors posėdžius ar pasitarimus.
Ta pati Rusija ruošėsi karui iš anksto, atrodo, kad turėjo būti pasiruošusi resursus gaminti dideliais kiekiais, tiek, kiek reikės karui, bet pasirodo jie, net ruošdamiesi karui, nepasiruošė gamybos resursų. Dabar, kai pamatė, kad viskas baigėsi, pradėjo didinti apimtis, plėsti gamybą. Ką šnekėti apie Rusiją, kuri ruošėsi karui ir apie visą Europą, kuri visiškai nesiruošė karui, ruošėsi taikai.
Kalbant apie lietuvišką gynybos ir saugumo pramonę, sprendimų priėmėjams reikėtų apsispręsti, ar ji reikalinga stiprinant krašto gynybą. Jeigu taip, kokį mes vaidmenį jai patikėti norėtumėme. Nes jei ji tik plaukia savarankiškai, niekas neindikuoja, ko reikia, tai tikėtis, kad ji vystysis, būtų labai naivu. Kai mes susitarsime, ko reikia, kada reikia, tai atsiras daugiau įmonių, kurios tuo versis. Yra daugybė įmonių su savo inovacijomis, idėjomis, kurios gali padaryti proveržį.
Bet tam reikalingas bendradarbiavimas, tam reikalinga ne tik KAM, Ekonomikos ir inovacijų ministerija ar visa Vyriausybė apskritai, bet reikia į tą procesą įtraukti kariuomenę. Būtent kariuomenė geriausiai žino iš visų, ko reikia, kokios kryptys aktualios.
Tai sprendimų priėmėjai nėra iki galo nubrėžę tos krypties, kur mes turėtume judėti?
Ačiū Dievui, mūsų sprendimų priėmėjai yra realistai, nėra kosmonautai. Turime kalbėti apie pramoninį bendradarbiavimą. Mes stipriai palaikome ir stumiame tai, nes tik per pramoninį bendradarbiavimą galima prisitraukti visas pasaulines technologijas, užsitikrinti resursus, auginti pramonę.
Be ekonominės dedamosios, labai svarbi dalis yra ta, kad reikia Lietuvai užsitikrinti tiekimų saugumą – security of suply. Yra alternatyvus terminas panašus, bet ne visiškai identiškas – strateginė autonomija. Kad mes visi, kažkam atsitikus, gebėtume kritines technologijas, kurios reikalingos krašto gynybai stiprinti, prižiūrėti, aptarnauti, remontuoti vietoje.
Ukraina daro tai kasdien. Visos tos tankų gamyklos pastatytos buvo subombarduotos per kelias savaites, bet tankų remontas nesustojo. Kodėl? Nes buvo išugdytas personalas, kuris geba ir garaže remontuoti tą tanką, duokite tik atsargines detales. Mūsų kariškiams reikėtų truputį peržiūrėti savo koncepciją, kad jie žiūrėtų plačiau, lanksčiau, nes viską mokėti jie turi patys. Bet šalia turi būti vystomi pajėgumai, kurie krizių metu galėtų pasijungti į bendrą paveikslą.
Tai ar jau yra išdiskutuota ir priimta, kokia ta Lietuvos gynybos pramonės kryptis?
Yra ta diskusija nuolatos, Gynybos pramonės įstatymas keliauja link Seimo, labai norime, kad jis pasiektų kuo greičiau. Jį priėmus bus galima ir politikams kalbėti aiškiau.
Kita vertus, reikia atvirai pasakyti, kad viešai vystymosi kryptys nėra skelbiamos, paviršutiniškai – taip, bet tiksliai – ne.
Pati kariuomenė yra pasitvirtinusi savo kryptis, kuriose jie vysto savo pajėgumus. Mūsų verslas, atsižvelgdamas į tas kryptis, vystyti savo gamybą ir technologijas.
DIENOS PJŪVIS. Ar kitas Kremliaus taikinys būsime mes?
Daugiau užsakymų iš užsienio, Lietuva palauks
Kaip atrodo ta sąveika tarp verslo, sprendimų priėmėjų, čia galime pridėti ir KAM, ir Seimą, ir visą Vyriausybę, bei kariuomenės? Kiek bendravimas tarp šių bokštų yra sklandus?
Nepasakyčiau, kad veikia kaip šveicariškas laikrodis, kartais labiau veikia kaip laikrodis su gegute, kur reikia vis užtraukti svorius, kad tas laikrodis veiktų. Bendravimas nėra labai glaudus, nėra konstruktyvus, bet jis yra.
Reikėtų pabrėžti, kad situacija yra stipriai gerėjanti paskutiniu metu. Kritikuoti yra sunku, kai matosi, kad viskas juda teigiama trajektorija. Bet tam, kad būtų geresnis rezultatas, tikrai yra dar ką nuveikti. Jaučiame, kad ir kariuomenė yra pasirengusi ir norėtų daug daugiau įsitraukti, bet tam reikia sukurti tinkamas sąlygas. KAM peržiūri savo veikimo būdą, poziciją ir nori daugiau bendrauti, bet tam reikia išmokti pasikeisti.
Taip pat ir verslas, atrasdamas naujas galimybes, turi savo kompetencijas ugdyti ir augti. Kol tas bendradarbiavimas buvo labai ribotas, natūralu, kad ir verslas negalėjo išmokti bendradarbiauti. Dabar, kai yra daugiau galimybių, reikia prisitaikyti.
Situacija yra stipriai gerėjanti, bet ko galbūt trūksta, tai pasitikėjimo savo verslu ir noro, kad Lietuvoje augtų gynybos pramonė. Kalbant apie vystymąsi, kryptis, turime neužmiršti ir ekonominio kampo.
Kai iš milijardais skaičiuojamo gynybos biudžeto, oficialiais KAM duomenimis, beveik pusė keliauja įvairios įrangos įsigijimams iš užsienio gamintojų, suprantame, kad tai yra iš esmės pinigai, kurie iškeliauja iš Lietuvos. Jeigu turėtume ilgalaikę strategiją, kaip mažinti tų pinigų iškeliavimą iš Lietuvos, o didesnė didesnė jų dalis liktų čia Lietuvoje, tai prisidėtų prie biudžeto auginimo, tų pačių pinigų išsaugojimo Lietuvoje.
Kadangi investicijos į gynybą, panašu, artimiausiu neturėtų mažėti, o veikiausiai lūkestis didelės visuomenės dalies yra, kad tie skaičiai tik augtų, tai labai svarbu galvoti, kiek ta gynyba kainuoja mums kaip valstybei. Dėl to savo gynybos pramonės auginimas tiesiogiai apsimoka dviem būdais – ir saugumo užtikrinimui, ir tam, kad turėtume pinigų, už kuriuos galėtume tuos pačius ginklus įsigyti.
Sakote, kad yra daugiau trepsėjimo, nei realių darbų. Ar yra tas valstybės užsakymų išaugimas po 2022 m. vasario 24 d. ir viskas tiesiog užstringa biurokratijos labirintuose? Ar yra tik lozungai, bet realių užsakymų skaičius nėra išaugęs?
Bendrai žiūrint, įsigijimų vertė yra išaugusi. Vienareikšmiškai. Bet čia būtų korektiškiausia, jei klausimai būtų užduodami KAM, kiek per paskutinius metus buvo skirta įsigijimams ir kiek buvo faktiškai įsigijimų įvykdyta. Čia turime suprasti, kad valstybė, jei įsigyja daugiau, tai turi ir savo biurokratinį aparatą pritaikyti daug didesniam įsigijimų skaičiui. Ar tai jau pavyko? Korektiškiausia, jei tai komentuotų KAM.
Bet man asmeniškai atrodo, kad ta pati KAM, vykdydama įsigijimus, mano, kad tai, kas gaminama Lietuvoje, bus galima įsigyti ir rytoj, ir poryt. Tai pirmiausiai įsigyjama tai, ką iš užsienio galime, o vietiniai įsigijimai – ne pirmo būtinumo, čia bet kada galėsime nusipirkti, į sandėlį juk nedėsime, nes čia viskas Lietuvoje ir taip. Man susidaro toks įspūdis, kad pirmiausia perkame iš užsienio, o Lietuva palauks.
Mūsų produktai labai paklausūs Ukrainoje, kadangi yra jau išbandyti kovos mūšiuose ir galbūt būtų reikalingi Lietuvoje. Tai tokio aiškumo, kiek gali būti nukreipta lėšų nupirkti pagamintos Lietuvoje produkcijos, ar sau, ar remiant Ukrainą, norėtume geresnio. Ypač kalbant apie ilgalaikius kontraktus.
Suprantame, kad tas pats karas Ukrainoje, deja, bet gali dar užtrukti. Verslas, matydamas, kiek valstybė gali įsigyti per tam tikrą laikotarpį, turėdamas kažkokius preliminarius susitarimus, galėtų investuoti į savo gamybos apimtis ir tuo pačiu tapti konkurencingesnis, lyginant su kitais pasaulio gamintojais. O kai tos garantijos nėra, verslas planuoja atsargiai. Dėl to, mes patys sau užkertame kelią auginti savo pramonę, nepadarydami tų strateginių ilgalaikių žingsnių.
Užsienyje esame paklausūs
Kiek sulaukiame dėmesio iš užsienio? Kurie Lietuvoje gaminami produktai ar technologijos yra paklausiausios pasaulyje?
Galima pradėti nuo Giraitės ginkluotės gamyklos, kurios 95 proc. produkcijos yra eksportuojama. Galima paminėti šarvinių liemenių gamybą, kur irgi beveik 100 proc. iškeliauja į užsienį. Išminavimo priemonės, išmaniosios nuotolinio sprogdinimo sistemos, turbūt 100 proc. iškeliauja iškeliauja į užsienį. Antidroninės sistemos – apie 95 proc. iškeliauja. Dronai, kiek čia yra gamintojų, irgi kokie 99 proc. iškeliauja. Radarų turime gamintoją, tai ten 100 proc. iškeliauja. Komponentų gamintojai – viskas iškeliauja. Sakykime, optiniai taikikliai, lazeriniai, naktiniai ir taip toliau irgi iškeliauja apie 90 proc.
Praktiškai viskas gaminama eksportui. Šiaip tai gerai, kad yra eksportas, kad yra užsienio rinkos. Bet norėtųsi daugiau poreikio ir Lietuvoje.
Aišku, asociacijoje, mes kalbame, kad eksportas yra tikslas numeris vienas. Nes tada jūsų gaminamas produktas tikrai yra konkurencingas, jei esate sėkmingi, jis atitinka aukščiausius standartus, jūs įveikiate konkurentus kitose rinkose.
Bet norint eksportuoti, užsienio rinkos klausia, o kaip jums sekasi namuose? Jeigu jūs namuose esate niekas, jūsų produktų nenaudojate nei teisėsauga, nei kariškiai, jiems kyla pagrįstų abejonių, ar tikrai mes esame tame lygyje. Tada labai sunku prasiveržti.
Mums ko nereikia, tai nereikia protekcijų. Visada prisimenu tą klasikinį pavyzdį apie „Lituanicos“ batus. Kareivių batai tapo ant tiek blogi, kad net kariuomenės vadai sakydavo, ar galit nupirkti normalius batus. Viskas priėjo prie to, kad su geriausiomis intencijomis, perkame lietuviškus batus. „Lituanica“ kažkada gamino visai neblogus batus. Ar galit pigiau? Galim. O gal galite dar pigiau? Žinoma. Finale gavosi š.
Vietoje to, kad skatintų, ar galite padaryti dar geriau, mes praradome gamybinį pajėgumą, kur batai šiame sektoriuje visada yra paklausi prekė. Galbūt „Lituanica“ brandas šiandien būtų žinomas tarp kitų pasaulinių brandų kaip vienas iš korifėjų. Mes patys jį palaidojom.
Kuo mūsų gamintojams svarbi vidaus rinka, tai jei Lietuvos kariuomenė naudoja produktą, tai čia yra kaip vietinės kokybės ženklas. Su tuo kokybės ženklu tu eini į kitas rinkas ir rodai, va, naudoja lietuviai, išbandyta mūsų kariuomenės. Dabar dažnai tai atstoja, kad naudojama Ukrainoje, bet žymiai geriau būtų, jei tai būtų kokybės ženklas „naudojama Lietuvoje“.
Kokios yra pagrindinės eksporto rinkos, kur ta lietuviška prekė yra paklausiausia?
Eksporto rinką dalinčiau į tris dalis. NATO šalys, Europos Sąjungos (ES) šalys ir trečiosios šalys. Be abejo, NATO ir ES šalyse konkurencija yra pati karščiausia, aštriausia. Žiūrint su kokiu produktu eini, kartais gali laisvai rasti nišą, jei esi unikalus. Bet kartais ir trečiose šalyse, kurios nėra sankcionuotos, tavo perspektyvos gali būti labai geros.
Šiuo metu, aišku, Ukraina yra viena pagrindinių krypčių, kur keliauja ne į sandėlius, o tiesiai į fronto liniją. Bet šiaip geografija pati yra nuo Australijos iki Afrikos, padengia visus pasaulio žemynus. Viskas priklauso nuo gaminio, skirtingi gaminiai gali būti paklausūs arba pripažįstami skirtingose šalyse. Dėl to labai sunku trumpai apibendrinti.
Viena iš skaudesnių temų dabar – amunicijos trūkumas Ukrainoje. Ar šioje srityje Lietuvoje yra padidėjusi gamyba? Ar išaugo paklausa?
Šaudmenų paklausa yra padidėjusi kartais. Jeigu kalbėtume apie didžiausią mūsų šaudmenų gamintoją – Giraitės gamyklą – tai jei anksčiau kariniai šoviniai jų gamybos procese sudarydavo 30 proc., tai dabar – 90 proc. Tas poreikis ženkliai padidėjo. Jie dirba trimis pamainomis, daugiau net nebegali. Jeigu jie dar galėtų išsiplėsti, padidinti savo pajėgumus, tai ir taip suvaldytų visus savo resursus. Dabar tik klausimas, kaip greitai jie galės išplėsti gamybą.
Sofos ekspertai daro klaidą
Jeigu kalbėtume apie Lietuvos įsigijimus iš užsienio, tai daug diskusijų kėlė tankų pirkimo klausimas. Vieni nori, kad mūsų divizija būtų sunkesnė ir turėtų tankų batalioną, kiti tankus vadina brangiais žaislais ir siūlo geriau tokią didelę sumą investuoti į infrastruktūrą, visuotinio šaukimo poreikius. Jūsų nuomone, kuria kryptimi Lietuva turėtų judėti?
Labai daug kas daro klaidą, tikriausiai ne iš pikto, bet diskutuodami, ko reikia Lietuvai. Mes asociacijos lygmeniu niekada nekvestionuojame kariuomenės ekspertizės. Lietuvoje yra daug sofos ekspertų, kaip ir krepšinyje, kurie galvoja, kad geriau žino, negu kariškiai.
Mes pilnai pasitikime kariškiais ir ko, jų įsitikinimu, reikia Lietuvai. Jų žodžiais, reikia visko. Reikia ir dronų, reikia ir tankų, reikia ir šauktinių. Duokite laiko, lėšų ir resursų, viską mes darysime.
O mūsų reikalas ne ginčytis ar diskutuoti. Verslas laukia, kad būtų aišku, ko reikia, kur reikia investuoti, kokių technologijų reikia.
Kai vyko ta diskusija, dalis sakė, kad nereikia tankų, svarbiausia dronai. Aš jums pasakysiu, kad jei gera antidroninė apsauga, tai jie nepadės, tada reikės tankų. Tai nėra vienos tiesos. Vienu atveju reikia vieno, kitu – kito. Reikia žiūrėti visą bendrą paveikslą, o ne vieną dalį: dronai, tankai...
Verslas nepretenduoja ir nepretenduos turėti nuomonę dėl įsigijimų krypčių. Lūkestis Lietuvos verslo yra, kad apsisprendus, kokių technologijų reikia, bendradarbiaudama visa ekosistema – kariuomenė, KAM, kitos institucijos, gynybos pramonė – padarytų, kad bet kurią strategiją įgyvendinant, tam tikra vertė įsigijimų būtų atliekama ir Lietuvoje. Gaminant komponentus, teikiant paslaugas, įpareigojant užsienio gamintojus perkelti tam tikras technologijas. Tų būdų ir formų yra įvairių, yra labai plačiai taikomi visose Vakarų valstybėse, tai įprasta praktika. Labai tikimės, kad ši praktika pagaliau bus diegiama ir Lietuvoje.
Kuri valstybė yra pavyzdinė, iš kurios Lietuva galėtų mokytis? Kurios šalies gynybos ekosistema jums atrodytų kaip pavyzdys Lietuvai?
Kiekviena valstybė turi labai skirtingą istorinį palikimą, kalbant apie šalies saugumo sistemą, pramonės lygį, todėl vieną išskirti būtų sudėtinga. Bet galima kalbėti apie nesenus pavyzdžius.
Prieš beveik metus laiko Čekija įsigijo pėstininkų kovos mašinas iš Švedijos, kontrakto vertė – virš 2 mlrd. eurų. Įsigyjant buvo įpareigojimas švedų gamintojui, kad 40 proc. produkcijos vertės atlikti Čekijos teritorijoje. Tam, kad toks skaičius – 40 proc. – būtų pasiektas, natūralu, kad istoriškai stipri Čekijos pramonė leido tą padaryti.
Yra puikūs pavyzdžiai tarpvalstybinio bendradarbiavimo, darant bendrus įsigijimus, Danijos ir Nyderlandų, Belgijos ir Nyderlandų, kitų valstybių, kai yra įtraukiami abiejų šalių gamintojai.
Iš esmės, ta konfigūracija, kokie elementai ar kokios technologijos Lietuvoje galėtų atsirasti, gali būti įvairi, priklausomai nuo kariuomenės strateginių uždavinių, kuriuos ji sprendžia. Bet labai svarbu, kad būtų bendras sutarimas ir judėjimas šia kryptimi. Kad nebūtų daromi atsitiktiniai sprendimai, o kad būtų daroma su aiškia vizija, ko mes norime pasiekti tiek ekonomine prasme, tiek saugumo prasme.
Kokia yra didžiausia Lietuvos gynybos pramonės sėkmės istorija? Ar ji dar neparašyta?
Šiuo metu matome, kad Lietuvos kokybės ženklas yra antidroninės sistemos. Jos žinomos visame pasaulyje, tai jei Lietuvai reikia kažkuo pasigirti, tai visada paminimos mūsų antidroninės sistemos.
Negalėčiau nepaminėti šarvinių liemenių. Įsisteigė ta gamykla prieš maždaug 10 metų, pradėjo gaminti labai gerą produkciją, pastebėjo užsieniečiai, jie tą gamyklą įsigijo ir dabar ta gamykla gamina labai didelius kiekius šarvinių liemenių, aprūpina didžiausias pasaulio šalis, pavyzdžiui, Australijos visa policija yra su mūsų gamintomis šarvinėmis liemenėmis. Tai yra sėkmės istorija, kai iš nulio sukurta gamykla tapo pripažinta visame pasaulyje.
Kuriamos istorinės inovacijos, kurios yra susijusios su aukšto lygio lazerinėmis technologijomis, kosminėmis technologijomis. Jeigu tas bendradarbiavimas tarp valstybės institucijų, kariuomenės ir verslo augs, tai, tikėtina, kad po penkerių metų galėsime kalbėti apie tokius lietuvių gaminamus gaminius, apie kuriuos dabar net nedrįstam pasvajoti.
Lietuviai dažnai ieško savo garsių vardų, kaip pristatyti savo ekonomiką. Bet kalbant su tokiais žinomais gamintojais kaip „Airbus“, kurie ne tik lėktuvų gamintojai, bet dirba ir kosmoso srityje, palydovai, stebėjimo įranga, nepaprastai daug padeda Ukrainai su savo veikla, tai jiems pasakius Lietuva, jie pirmi pamini „NanoAvionics“, kaip savo labai stiprų partnerį, nespėjus patiems pasigirti.
Bet norisi tikėti, kad dar ne visos Lietuvos sėkmės istorijos yra parašytos ir jų atsiras tik dar daugiau.
