„Neslėpsiu – jaučiasi nuovargis, bet džiugu, kad laimėjome. Kažkiek gaila, kad taškelio iki pilnos laimės pritrūko, bet žiūrėsime, gal ir nepritruks“, – viltingai po rungtynių kalbėjo vienas geriausių šio vakaro žaidėjų Arnas Butkevičius.
Žalgirietis aikštelėje praleido net 32 minutes, per kurias pelnė 8 taškus (3/4 dvit., 2/2 baud.), atkovojo 6 kamuolius, atliko 4 rezultatyvius perdavimus ir surinko 13 naudingumo balų.
Po mačo A. Butkevičius kalbėjo apie svarbiausias žaidimo detales ir atskleidė, kaip jaučiasi likus vos vienoms rungtynėms iki reguliariojo sezono pabaigos.
Pirmoji pusė buvo aukštame tempe. Ką treneris akcentavo per ilgąją pertrauką?
Ta pirma pusė buvo ne pagal mūsų scenarijų visai. Ne nuo to norėjome pradėti rungtynes. Jie ganėtinai gerai skaitė mūsų gynybos sistemą, tikrai nemažai naudojo pikenrolų, gerai skirstė kamuolį, metė tritaškius, mus ištampydavo, o mes nesusikalbėdavome gynyboje.
Tas mus baudė stipriai, bet pakeitėme gynybos sistemą antroje pusėje ir manau, kad tas labai suveikė, pasiteisino trenerių planas.
Ar jautėsi kažkuriuo metu puolime baimė?
Nežinau, ar tai galime pavadinti baime, bet mums pritrūko aštrumo tam tikrais momentais. Atrodė, kad „minkome“ kamuolį ir paskutinėmis sekundėmis metimas, kai jau nelabai, ką padarysi. Tas situacijas tikrai turėtume išspręsti ir tą padarysime ateityje.
Mes klimpome, bet jie klimpo taip pat prieš mus. Buvo klampus krepšinis į abi puses, bet čia mums, manau, buvo labiau palanku.
Europos čempionate dirbai su Lorenzo Brownu, šiandien dirbai su Wade‘u Baldwinu, nors prieš tai buvo diskusijų, su kuriuo dirbsi. Kaip buvo pasirinktas W. Balwinas?
Nežinau, kiek minučių žaidžiau, bet atrodo, kad nemažai. Jaučiasi tas nuovargis, jis dažnai būna su kamuoliu, o jei neturi kamuolio, tai vis tiek nemažai juda puolime – reikia visada būti pasiruošusiam.
Antroje pusėje mes keitėmės gynyba, kas buvo ant mūsų aukštaūgių pečių labiau. Nereikia sureikšminti, čia mano ar ne mano darbas – čia visos komandos darbas. Svarbiausia, kad visi jį sugebėjome padaryti gerai.
Kaip tavo akimis klostėsi paskutinė „Maccabi“ ataka?
Jų idėja paskutinės atakos, atrodo, buvo vienas prieš vieną žaidimas. Vienintelė mintis buvo sustovėti ant kojyčių, kad jis neprasiveržtų lengvai, neįmestų taškų. Kažkiek pavyko pakreipti tą veržimosi trajektoriją, kas kažkiek jį išmušė iš vėžių.
Rungtynėse įdėjai vieną įspūdingesnių savo karjeros dėjimų iš viršaus. Kaip viskas atrodė iš tavo perspektyvos?
Atakavau, patogiai kojos susidėjo ir nieko per daug galvoti tada nereikėjo. Buvo du variantai – arba pavyks, arba gausi bloką (šypsosi). Gerai buvau įsibėgėjęs ir gerai, kad viskas pagal mano scenarijų buvo.
Koks jausmas išgyvenus dar vieną „finalą“, dar vienas svarbias rungtynes ir toliau tęsiant kovą dėl patekimo į kitą etapą?
Labai smagu, bet negalime užmigti ties tuo smagumu ir per daug kažką švęsti. Laukia dar sunkios rungtynės Miunchene, kur jie namuose tikrai žaidžia gerai. Galbūt jiems nieko ir nelemia tos rungtynės, bet aš manau, kad jie ateis nusiteikę.
Visi viską supranta. Nereikėjo iki dabar niekam nieko aiškinti, tai tikiuosi, kad nereikės aiškinti ir Miunchene.
Kalbant apie atmosferą, ar tai yra geriausia, ką jautei gyvenime?
Turbūt, kad taip. Atsimenu atrankos į olimpiadą rungtynes, tai irgi buvo įspūdingos rungtynės, tik jos pasibaigė ne taip. Čia visai kitokia emocija.
Žiūrovams didžiulis dėkui už visą sezoną, nors nesakau, kad mes negrįšime (šypsosi). Iki dabar jie buvo nuostabūs. Su tokia atmosfera net nusiteikinėti nereikia – ateini į rungtynes ir tave užkuria ta aplinka.
Kaip su psichologine būsena tokiose rungtynėse? Ar nebuvo sunku ketvirtame kėlinyje nepamesti galvos?
Ne, žaidi ir negalvoji, neįsileidi minčių. Supranti, kad kiekviena ataka yra gyvybiškai svarbi ir turi būti susikoncentravęs į tai, kas vyksta aikštelėje. Negali galvoti, kas bus jei pralaimėsi ar laimėsi. Nesvarbu, ar pirmas, ar ketvirtas kėlinys.
