Specialistai, paklausti, kokia gi būtų riba, kai nuo būrelių gausos vaikui jau gali imti plyšti galva, sutartinai pabrėžia, kad viskas labai individualu. Tačiau aišku viena – popamokines veiklas vaikas turėtų rinktis pats, tariantis su tėvais.
„Viskas priklauso nuo vaiko amžiaus ir paties vaiko: vienam ir vienas, du būreliai gali būti per daug, nes vaikui reikia daugiau laiko pabūti ramioje, jaukioje aplinkoje, o kitam – ir trys penki nėra daug, jis visur spėja, yra patenkintas ir nori dar. Reikia suprasti, kad vaikai skirtingi, o ir situacijos įvairios.
Bet kuriuo atveju labai svarbu, kad ne tėvai parinktų būrelius. Jie gali pastebėti vaiko polinkį ar norą. Tačiau, jei vaikas yra priešmokyklinukas ar pirmokas, jei yra nauja adaptacija mokykloje, nereikėtų perkrauti jo. Būtina suvokti, kad pradėjus lankyti mokyklą ir taip pasikeičia atžalos dienotvarkė – didžiąją dalį dienos užima ne tik žaidimas, o ir mokymasis, tad smegenys pavargsta. Tačiau, jei grįžęs vaikas iš mokyklos neturi ką veikti, ir sėdi prie televizoriaus ar kito ekrano, tada jį jau geriau leisti į būrelį, nors tam vaikas iš inercijos priešintųsi“, – patarė psichologė Jūratė Bortkevičienė.
Skausmai prasideda lyg „iš oro“
Nereta tokia situacija, kai tėvai vos ne praranda sveiką protą „plėšydamiesi“, stengdamiesi įpiršti jiems atrodančias tinkamesnes veiklas, o vaikas kantriai viską vykdo.
„Yra vaikų, kurie yra tokie geri, kad vykdo visus tėvų norus, kad tik jiems įtiktų. Bet kartais būna, kad vaikas visiškai apatiškas grįžęs namo nieko nenori ir tik griūna pavargęs į lovą. Reikia suprasti, kad pradinuko amžiuje būtina skirti laiko žaisti, tai – jo pagrindinė užduotis, megzti kontaktą, bendrauti su draugais per žaidimą.
Todėl vaikai darosi jautrūs, pradeda verkti, bet bijodami neįtikti nedrįsta prieštarauti. Taigi vaikas, atrodytų, lyg iš niekur gali pradėti dažniau sirgti – lydėti įvairūs peršalimai, galvos, pilvo, kiti skausmai. Taip per somatiką pasireiškia vaiko psichologinė būklė ir realiai organizmas pradeda prašyti atostogų. Vaiką suaugusiesiems padėtų suprasti paprastas palyginimas – ar mes patys po darbo turime labai daug jėgų papildomoms veikloms, intensyviems užsiėmimams?“ – kalbėjo pašnekovė.
Visgi ji pasiūlė įvertinti ir kitokį scenarijų: jei mokykloje nėra stipriai dirbama fiziškai, yra vos kelios sporto pamokos per savaitę, formuoti vaiko įprotį užsiimti fiziniu aktyvumu būtų pagirtina, juo labiau akivaizdu – jo šiandien vaikai gauna per mažai.
Psichologė pridūrė, kad dar viena proga pamąstymui dėl būrelių lankymo būtų, jei vaikai grįžta namo antrą valandą dienos ir susidaro per didelis laiko tarpas pasyviam buvimui prie kompiuterio ar televizoriaus.
„Bet kuriuo atveju per dieną neturėtų būti 2–3 būreliai, reikėtų bent dviejų laisvų dienų per savaitę, vaikai turi turėti laiko nieko neveikti, tame buvime atrasti save. Tikrai nereikėtų girtis, kad vaikai šeštadienį eina dar į papildomą mokyklėlę. Turime vaikus mokyti tinkamai dirbti ir ilsėtis, laikytis balansą“, – pabrėžė J. Bortkevičienė.
Ne vieta tėvų ambicijoms tenkinti
Pasiteiravus, kiek tėveliai, bandydami įsiūlyti tam tikrus būrelius, tenkina savo ambicijas, psichologė pastebėjo, kad tai gali būti susiję ir su baime praleisti tinkamą laiką kažko išmokyti vaiką.
„Tėvai galvoja, kad jei dabar neleis į vieną ar kitą būrelį, pavėluos, vaikas neišmoks. Tad labai svarbu suvokti, kokiu tikslu vaikas vedamas į būrelį – ar skatinti vaiką siekti kažkokių rezultatų, ar tiesiog ugdyti įgūdžius, ar vos ne pasirodyti prieš draugus, kitas šeimas.
Kita bėda, kad patys tėvai neretai galvoja, kad negali padėti tam tikrų įgūdžių lavinti patys, galvoja, kad būtinai reikia leisti į emocijų lavinimo būrelį, kad būtinai išmoktų jas reikšti, ar kulinarijos būrelį, nors patys turi tamkompetencijos (nekalbu apie tuos tėvus, kurie tikrai nežino ar nemoka). Tačiau yra dalykų, kuriuos galime daryti kartu su vaikais, tai kaip tik stiprina tėvų ir vaikų ryšį. Neturėtų būti suvokimo, kad „kišu“ vaiką į būrelį dėl to, kad pailsėčiau“, – kalbėjo J. Bortkevičienė.
Kartu ji pabrėžė, kad jei jau leidžiama į būrelį, tą daryti reikia bent pusę metų, ne mažiau. „Ir jei keičiama žinoti, į ką. Po mėnesio jau prasideda darbas, reikia dėti pastangas ir išmokti tą daryti, todėl kartais vaikams ima atrodyti, kad tai ne jiems, nenori, nes tai reikalauja pastangų. Daug lengviau pradėti vėl ką nors naują. Kitu atveju ir paaugus gali atrodyti, kad galiu mesti veiklą bet kada, jei tik neįdomu ar per sunku. Svarbu viską įvertinti, galbūt vaikas nori keisti būrelį, nes mokytojas netinkamas, gal draugai nepriima, galbūt yra dar kitų priežasčių. Bet svarbu vaikus mokyti ieškoti problemos sprendimo, bet ne bėgti nuo jos“, – atkreipė dėmesį psichologė.
Gali „atmušti“ motyvaciją
Pašnekovei antrindamas vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys pabrėžė, kad užimtumas savaime nėra blogas dalykas.
„Jei vaikui nuo visko jau bloga ir jis pervargsta, nėra gerai, bet jei tai daro su malonumu ir tai, kas jam patinka, viskas gerai. Būreliai ir visa kita veikla turi būti taip sinchronizuoti, kad netrukdytų mokymosi procesui, kad vaikas nejaustų streso, kad kažko nespėja. Kita vertus, vaikai turi ambicijų, jei siekdamas tam tikrų tikslų konkrečioje sferoje jis jaučiasi gerai, jis gali padaryti labai daug, susikaupti ir mokymuisi. Taigi popamokinis užimtumas akademiniams rezultatams gali net labai padėti. Būreliai išmoko planuoti, turėti struktūrą. Aišku, kas per daug, tas nesveika“, – sakė jis.
Anot specialisto, vieno vitamino, į kiek būrelių būtų optimaliausia leisti vaiką, nėra, tačiau blogiausia, jei vaikas nieko nenori.
„Tada jau reikia ieškoti priežasčių, kodėl taip yra. Svarbu suvokti, kad užimtumas turi būti derinamas su poilsiu, nes jei pervargęs vaikas iki pirmos valandos turi daryti pamokas, nebespėja, tada dingsta motyvacija dar kažką veikti papildomai. Kai visko yra per daug, tai gali pažeisti vaiko motyvaciją visose srityse“, – pastebėjo L. Slušnys.
