Vis daugiau pačių talentingiausių Lietuvos jaunuolių pasirenka mokslus užsienyje. Vienas jų Vytenis Gurstis – jaunas, perspektyvus fleitininkas, Londono karališkosios muzikos akademijos studentas, kremtantis mokslus pas žymųjį fleitos dėstytoją Williamą Bennettą. Tačiau po mokslų jis norėtų grįžti gimtinėn ir čia realizuoti savo kūrybinius planus.
- Ar gali palyginti muzikantų ruošimą Lietuvoje ir Anglijoje?
- Mūsų profesūra (galiu kalbėti tik apie pučiamuosius) - labai gera. Deja, ne visada jie gali įtakoti mokymo procesą taip, kaip norėtų: viską riboja finansai, daroma daug politinių klaidų, organizuojant taip vadinamuosius krepšelius, nesutvarkius paskolų sistemos. Labai skiriasi mokymo programos. Lietuvoje studentai negali pasirinkti papildomų disciplinų nemokamai, ką aš galiu laisvai daryti Londone, tokiu būdu įgydamas platesnį išsilavinimą. Dėl to daug studentų nori studijuoti užsienyje, o ne Lietuvoje, tuo labiau, jog yra šalių, kuriose mokslas nemokamas, arba paskolų grąžinimo sistema palanki studentui.
- Kokias galimybes suteikia Londono karališkoji muzikos akademija?
- Mokymo lygis - labai aukštas. Akademija yra Londono Universiteto dalis, todėl besimokantys studentai gauna aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Labai stipriai akcentuojami atlikimo ir praktikos dalykai: vyksta labai daug meistriškumo kursų, kuriuos veda profesoriai iš viso pasaulio, turime daug orkestrinių, ansamblinių disciplinų, kuriose galiu groti su kitais pučiamaisiais instrumentais, suvokti jų specifiką, padirbėti su įvairiais dėstytojais bei visą šią patirtį pritaikyti grojimui fleita. Net ir akademinės disciplinos yra orientuotos į tų žinių taikymą grojant.
- Persikelkime į Lietuvą. Kaip pavyko koncertas su pianistu Mantautu Katinu naujojoje PIANO.LT salėje?
- Visų pirma maloniai nustebino tai, jog ten dirbantys žmonės labai atsidavę savo darbui. PIANO.LT direktorius Aleksandras Šimelis leido ilgai repetuoti ir šiltai priėmė. Pati salė gerai įrengta, puiki akustika. Aišku, apie koncertinį fortepioną išvis nekalbu – jis pats geriausias Lietuvoje, atrinktas Mūzos Rubackytės. Su M. Katinu jau Londone turėjome keletą koncertų, o Lietuvoje koncertuoti buvo tikras malonumas.
Vytenį nuo vaikystės supo muzikos garsai
Senelio fleita
- Gal galėtum atskleisti, kodėl pasirinkai tokį instrumentą kaip fleita?
- Mano senelis Liudvikas Survila buvo garsus fleitininkas. Jo, kaip fleitos mokyklos pradininko Lietuvoje, legenda mane labai inspiravo. Keli mėnesiai iki jo mirties pradėjau groti jo padovanota fleita. Taip jis lyg ir perdavė man savo meilę šiam instrumentui. Vėliau, kai brendau kaip muzikantas, svarstydavau, kas yra toji muzika ir kodėl noriu groti butent fleita... Ir visą tą laiką mane lydėjo mamos ir buvusių studentų pasakojimai apie senelį.
Taip pat norėčiau paminėti ir kitus savo mokytojus. Su manimi labai daug dirbo mano mama - Virginija Survilaitė, kuri yra vargonininkė ir dėsto Lietuvos muzikos akademijoje. Jos muzikinės žinios neišsemiamos, todėl ji buvo svarbiausias žmogus, padėjęs man atrasti muzikos grožį.
Tai pat Valentinas Gelgotas, Lietuvos muzikos akademijos profesorius, labai daug prisidėjo prie mano karjeros. Be jo profesionalumo ir muzikinio indėlio nebūtų nei studijų Londone, nei laimėtų konkursų... Nieko. V. Gelgotas man atskleidė garso, technikos, muzikavimo, loginio mąstymo subtilumus - visa tai, kas reikalinga muzikai perteikti. Tarp kitko, V. Gelgotas taip pat studijavo pas L. Survilą, todėl galima sakyti, kad netiesiogiai taip pat esu savo senelio mokinys.
- Kai kurie jauni žmonės stengiasi atsiriboti nuo savo tėvų, giminės. Tu pasukai kitu keliu?
- Nors jau nuo vaikystės mane supo muzikos garsai, kaip ir kiekvienas mažas vaikas, jų nelabai norėjau klausytis. Būdavo, mane klykiantį, rėkiantį išnešdavo iš bažnyčios, kurioje koncertuodavo mano mama, nes man nelabai pavykdavo išsėdėti ramiai, nevažinėjant savo mašinėle po bažnyčios grindis. Nepaisant to, mačiau savo tėvų, senelių ir mus supančių žmonių gyvenimus, kurie man pasirodė labai patrauklūs: kūrybingumas, persipynęs su atsakingu gyvenimo būdu: turi atstovauti savo menui, palaikyti gerą muzikinę formą, bendrauti su daugybe žmonių, daug keliauti. Be to, pradėjau suvokti neišsemiamas muzikos interpretavimo galimybes. Man tai pasirodė labai įdomu.
Maestro pamokos
- Laimėjai nemažai įvairių stipendijų ir konkursų. Kodėl tai yra svarbu jaunam atlikėjui?
- Kaip pavyzdį galėčiau paminėti Mstislavo Rostropovičiaus fondą, kuris man suteikė finansinę paramą ir galimybių koncertuoti Lietuvoje ir užsienyje. Jo dėka galėjau išvažiuoti į kursus Londone pas savo būsimąjį dėstytoją W. Bennettą. Manimi labai rūpinosi fondo pirmininkė Rasa Kubilienė ir padėjo įsigyti profesionalią fleitą. Muzikantas turi daug dirbti, turėti muzikinių idėjų, ambicijų, gerus dėstytojus ir norą groti, tačiau šios pastangos bus niekinės, jei jis neturės gero instrumento.
- Kokį prisimeni savo susitikimą su maestro Mstislavu Rostropovičiumi?
- Susitikimas su juo buvo didelė gyvenimo patirtis. Prieš jam atvykstant jau seniai žinojau, kokio tai masto asmenybė ir kokio dydžio legenda muzikiniame pasaulyje. 2004 m. grojau M.K. Čiurliono menų gimnazijoje, o tuo metu viešėjęs M. Rostropovičius, išgirdęs kaip groju, atsirinko mane ir dar keletą atlikėjų koncertui Nacionalinės Filharmonijos salėje. Vėliau, vesdamas meistriškumo pamokas, jis davė mums labai vertingų patarimų. Sunku būtų rasti muzikantą, giliau suvokiantį muziką ir iš karto be galo tiksliai pastebintį, ką galima būtų pakeisti, kad kūrinys suskambėtų kitaip. Labai lakoniškai, kartais su humoru, kūrybingai pritaikydavo savo žinias, pasakodavo nemažai istorijų apie tai, kaip bendravo su legendiniais kompozitoriais – Dmitrijumi Šostakovičiumi ir Sergejumi Prokofjevu.
M. Rostropovičius visą gyvenimą skyrė muzikinės kultūros puoselėjimui. Jis visu savo gyvenimu įrodė, kad ir didžiausioje priespaudoje galima išlikti kūrybingu ir iškiliu atlikėju.
