Šiaulių universiteto garbės narė, Lietuvos garbės konsulė JAV, žinoma išeivijos lietuvė verslininkė Ingrida Gertrūda Bublys interviu „Šiaulių kraštui“ pabrėžė, kad pasiekti dabartinių aukštumų jai padėjo aktyvi visuomeninė veikla ir nuolatinis bendravimas. „Vienas žmogus negali nieko“, – sakė iš Šiaulių kilusi penkių vaikų mama ir vienuolikos anūkų močiutė.
Tobulėja dirbdama ir bendraudama
– Kaip suderinate darbą Amerikoje, visuomeninę veiklą, keliones į Lietuvą? Juk šeimai ir draugams taip pat reikia laiko.
– Gyvenime, kai nori, gali viską pasiekti. Kaip amerikonai sako – esu „crazy lady“ ("išprotėjusi ponia"). Keliuosi šeštą ryto ir einu į darbą, nors vakare buvo svečių. Gali sakyti: aš pavargusi, neturiu laiko, noriu pamiegoti. Bet jeigu turi viziją, tobulėji, ieškai ir randi laiko viskam.
Aš nuolat dirbu visu krūviu, užsiimu visuomenine veikla, padedu ir Šiaulių universitetui užmegzti naujus ryšius, o tam reikia laiko: važiuoti, kalbėtis, įtikinti. Stengiuosi suktis, kiek jėgos leidžia, ir gyventi taip, kad būtų gera man ir kitiems.
Lietuvos įmonėms atvėrė duris į Ameriką
– Koks jūsų verslas?
– Firma „IB International“, kuriai vadovauju, buvo įkurta prieš dvidešimt metų. Mes aptarnaujame Amerikos ir Baltijos šalių įmones – esame konsultantai, dirbame su investicijomis. Jeigu Amerikos kompanija domisi Baltijos šalių regionu, kreipiasi į mus, kad surastumėme panašią firmą čia. Taip pat atstovaujame įvairiems Lietuvos gamintojams, norintiems įeiti į Amerikos rinką.
Turiu ir kitą „kepurę": vadovauju Lietuvos prekybos biurui Čikagoje, kuris yra pavaldus VšĮ „Versli Lietuva“. Tai – vienintelis Amerikoje oficialus Lietuvos prekybos biuras. Džiaugiamės, kad jis įsikūręs Čikagoje, kuri yra tarsi antroji lietuvių sostinė, bet verslo pasaulyje Lietuva nebuvo labai žinoma.
Lietuvos verslininkams, norintiems ateiti į rinką, padedame Amerikoje įsisteigti savo firmą, spręsti logistikos, mokesčių ir kitus svarbius klausimus.
– Ar padedate ir Šiaulių verslininkams?
– Šiaulių saldainių fabrikui „Rūta“ suradome penkias firmas Amerikoje, besidominčias šiauliečių produkcija. „Rūta“ pasirašė sutartį su vienu amerikiečiu saldainių platintoju, kuris ieško kelių, kaip geriausiai „Rūtai“ įeiti į Amerikos rinką.
Buvau susitikusi su Šiaulių meru ir Pramonininkų asociacijos prezidentu, aptarėme Šiaulių oro uosto, laisvosios ekonominės zonos, pramonės parko plėtrą. Aišku, dar reikia investicijų, infrastruktūros, bet amerikonai tam turi gerą terminą – žingsnis po žingsnio.
Verslininkui nesvarbu, ar iš Amerikos, ar iš Japonijos. Galimybės veriasi visame pasaulyje. Negalime sakyti – ateikite tik pas mus. Šiandien toks platus pasirinkimas, kad turime kuo nors išsiskirti: duoti daugiau (ne tik finansiškai), suteikti geresnę paslaugą, sakyti, kad mūsų jaunimas yra išmokslintas, kad turime ir gerų kvalifikuotų vadovų – jų nereikia vežtis iš kitur.
Įžvelgė verslo galimybių Lietuvoje
– Amerikos ambasados Lietuvoje atstovas per jūsų inauguracijos į Šiaulių universiteto garbės narius iškilmes sakė, kad Amerikos ir Lietuvos santykiai yra ypatingi būtent dėl lietuvių išeivių. Kaip užmezgėte santykius su Lietuva?
– Esu chemikė. Kol namie auginau vaikučius, atsilikau profesinėje srityje, kurioje viskas keitėsi labai greitai. Tada mąsčiau, kur kitur galiu pritapti. Atidariau savo firmą, aktyviai dalyvavau ir lietuvių, ir Amerikos visuomeninėje veikloje.
Kai vadovaudama Amerikos kultūros tarybai atvykau į Lietuvą, mane labai šefavo – vežiojo po įmones, susipažinau su verslininkais, bankininkais, pamačiau, kad ir Lietuvoje yra daug galimybių. Tada pakeičiau savo firmos kryptį – pradėjome Lietuvoje pardavinėti įvairias prekes.
1993 metais dar prie G. Vagnoriaus buvo susidariusi grupė, norėjusi panaikinti „Litexpo“ parodų rūmus. Bendraudama su tuometiniu „Litexpo“ direktoriumi sakiau, kad reikia daryti viską, kad parodų rūmai išliktų, o Lietuvos verslininkai ir toliau turėtų savo vizitinę kortelę.
„Litexpo“ organizavo pirmą išvyką į Ameriką Lietuvos įmonėms, kurios atvežė savo sūrių, dešrų – ir taip užsimezgė ryšiai.
– Kas jus sieja su Šiaulių universitetu?
– Šiaulių universiteto (ŠU) ansambliui „Saulė“ pirmąkart gastroliuojant Amerikoje, koncertas buvo surengtas ir Klivlende. Tada susipažinau su ŠU docentu Stasiu Tumėnu, kuris tapo labai artimas mano šeimai: jam buvo įdomi mano tėvų pasaulėžiūra. Tėvelis gerai mokėdamas vokiškai išvertė novelių rinkinį į vokiečių kalbą, S. Tumėnas išleido.
Gerai pažinodama Kento universiteto administraciją pagalvojau, kad stiprus Kento universitetas galėtų užmegzti ryšius su kuriuo nors Lietuvos universitetu. O Šiauliai – mano gimtinė, čia – Stasys Tumėnas, taip atsirado ryšys su Šiaulių universitetu.
Stiprino šeimoje įskiepytos vertybės
– Per inauguracijos ceremoniją minėjote, kad esate gimusi Šiauliuose ir netoli universiteto. Ar išliko gimtieji vaikystės namai?
– Namelis, kuriame gimiau, stovėjo netoli Prūdelio. Tą vietą man parodė tėveliai, kai pirmąkart grįžome į Lietuvą. Prūdelyje trykšta fontanas – jis kaip mano gyvenimo pradžia šiame gražiame Saulės mieste.
– Kokią įtaką jums padarė tai, kad gimėte mokytojų šeimoje?
– Mano mamytė buvo kilusi iš Šiaulių, tėvelis – iš Jurbarko, jie mokytojavo Radviliškyje. Abu tėveliai ilsisi K. Donelaičio kapinėse, ir atvykusi čia aplankiau juos. Mano mamytei rugsėjo 26 dieną suėjo lygiai šimtas metų. Tai – graži likimo dovana, kai viskas gyvenime sueina į vieną tašką.
Mano tėveliai buvo fantastiški žmonės, plataus mąstymo, kosmopolitai. Net gyvendami Amerikoje jie neužsidarė lietuviškoje bendruomenėje. Jie domėjosi ir Amerikos tradicijomis, daug keliavo po pasaulį – apvažiavo 38 kraštus.
Tėvelis yra išleidęs knygą „Kelionių vynas“, mamytė labai domėjosi maistu ir yra išleidusi čia, Lietuvoje, dvi kulinarijos knygas su šauniausiais receptais iš viso pasaulio. Ji tobulinosi šioje srityje Prancūzijoje. Esu duktė tikrai labai unikalių tėvų, kuriems aš labai dėkinga: tuo, ką jie man davė, aš ir toliau galiu dalytis su kitais. Nors gyvenu labai užimtą gyvenimą, mėgstu pati gaminti ir atėjus svečiams patiekti ant stalo ką nors įdomaus.
Tėvai mane stūmė į visuomenę. Prisimenu, išbėgome iš Lietuvos, lageryje Vokietijoje buvau trejų metukų, kai mama liepė man ant scenos deklamuoti eilėraštį ir pažadėjo duoti kriaušę, nes vaisių tada nebuvo.
– Kokia šiandien yra jūsų šeima?
– Mano vyras Romualdas – aeronautikos specialistas, visada ėjęs aukštas pareigas. Susilaukėme penkių vaikų – keturių dukterų ir sūnaus. Turiu 11 anūkų. Visi kalba lietuviškai, nors ne visiems vaikams pavyko susituokti su lietuviais – dviejų dukterų vyrai yra amerikiečiai. Anūkai lanko lituanistines mokyklas, šokių grupes, skautų, ateitininkų organizacijas, sukurtas dar mūsų tėvų, kurios ir toliau sėkmingai gyvuoja. Laikomės lietuviškų tradicijų – per Kūčias ir Kalėdas visa šeima sėdame prie vieno stalo.
Visi mano vaikai – profesionalai: daktarė, kompanijos prezidentė, farmacininkė, mokytoja ir menininkas.
– Ar jums buvo svarbu, kad vyras būtų lietuvis?
– Mūsų tėvai mus laikė kaip kalėjime, turėjome tik su lietuviais bendrauti, su amerikiečiais susitikdavau už kampo (šypsosi). Tėvams buvo labai svarbu, kad jų vaikai ir vaikaičiai būtų lietuviai. Mano tėvai ypač skaudžiai išgyveno gimtojo krašto praradimą ir kūrė Lietuvą ten, kur buvo. Džiaugiuosi, kad jie sulaukė dienos, kai Lietuva vėl tapo laisva.
– Kaip pasikeitė Lietuva nuo 1985-ųjų, kai čia lankėtės pirmą kartą?
– Nėra žodžių! Lietuva keičiasi kasdien! Turiu atstovybę ir butą Vilniuje. Atvažiuoji – nauji šaligatviai. Keičiasi ir Šiauliai – į miestą veda nauja magistralė, o anksčiau važiuodavome per šunkelius. Vienas mano pažįstamas jaunuolis, kuris dirba čia atvykęs iš Amerikos sako: „Čia daug geriau, aš niekur iš čia nevažiuosiu!“. Reikia daugiau tokių paskatinimų, kad ne visi išvažiuotų, kad kurtų savo žemėje.
