Vis dėlto, griežtumu garsėjanti mokytoja atskleidžia, kad laikui bėgant ji keičiasi ir prisiminus, kokia reikli būdavo anksčiau, ima juoktis. Taip pat ji prakalbo ir apie asmeninius pokyčius savo gyvenime: laikui bėgant pasikeitė moters bendravimas su mokiniais, kurių ji turi daugybę. L.Lapkauskaitė interviu sako išmokusi būti švelni, nebėra tokia reikli ir griežta, kaip anksčiau.
– Papasakokite, kokia esate šiandien, kaip mokytoja?
– Šiandien, kaip mokytoja, esu sušvelnėjusi, galbūt pati pavargau nuo savo didelio reiklumo. Dabar su mokinėmis pasikalbame įvairiausiomis temomis, esu joms ne tik mokytoja, bet ir draugė.
Manau, kad laikui bėgant gyvenimas mane pakeitė, o ir vaikų būdas keičiasi: jie laisvėja, nesilaiko didelio atstumo bendraujant ir yra atviri. Vis dėlto, tos mergaitės, kurioms anksčiau, galima sakyti, buvau per griežta, šiandien man už tai dėkoja. Dabar jos yra geriausios savo darbuose ir pasižymi išskirtiniu pareigingumu ir atsakingumu.
– Kaip pasikeitėte nuo to laiko, kada dirbote su „Mokinukėmis“?
– Kai dirbau su „Mokinukėmis“ buvau ypač griežta ir dabar tai prisiminus tiek mane, tiek buvusios grupės nares ima juokas. Kada susitinkame, jos visada man primena, kokia buvau, ypač gerai mane pamėgdžioja Simona Nainė ir tada visos krentam iš juoko, būna linksmiausia vakarėlis.
Vis dėlto, dar ir šiandien būna situacijų, kada, pavyzdžiui, merginos vėluoja į repeticiją, atbėga visos sušilusios ir išsigandusios, puola atsiprašinėti, o aš juk joms net nieko nesakau. Tikriausiai, tas mano valdingumas vis dar yra išlikęs.
– Kaip elgiatės ir bendraujate su mokiniais, kurie ima sirgti žvaigdžių liga?
– Mokiniai, pradėję sirgti žvaigždžių liga, pas mane neužsibūna. Ši liga pirmiausia pasireiškia visko atmetimo: daina netinka, ką siūlau, nieko nenori daryti. Tokiose situacijose man nusvyra rankos, nes jei mokinys manimi nepasitiki, aš su juo dirbti negaliu.
Pas mane visada mokytis lieka labai kuklios ir geros mergaitės, puikus pavyzdys - „Mokinukės“, nes jos supranta, kad vieną dieną gali maudytis šlovės spinduliuose, o jau kitą dieną viskas gali pasikeisti.
– Kokių galime tikėtis naujų projektų?
– Didžiausi ateities planai šią vasarą yra suorganizuoti vaikų muzikos festivalį „Laumės juosta 2018“, taip pat žiūrovų pageidavimu rudenį Mariaus Jampolskio ir Irūnos Puzaraitės koncertinio turo pratęsimas.
Nusimato ir naujų kūrinių ieškojimas su savo jaunaisiais atlikėjais, jų viešinimas ir pasiruošimas jubiliejiniam Irūnos koncertui, kuris bus filmuojamas gruodžio 8 dieną.
– Ar palaikote artimus ryšius su buvusiais mokiniais?
– Be abejonės, santykius su buvusiais mokiniais palaikau labai artimus, dažnai susiskambiname ar susitinkame. Pavyzdžiui, dabar Irūna Puzaraitė ruošiasi švęsti savo 20-ties metų scenoje jubiliejų, žada daryti labai didelį koncertą, tai nuolatos apie tai kalbame ir gvildename idėjas.
– Atskleiskite, kokia yra Jūsų neblėstančios energijos paslaptis?
– Manau, kad neišsemiama energija yra mano genuose. Mano šviesios atminties tėvelis buvo linksmas ir energingas žmogus bei įtakos turėjo energini giminės genai.
Be to, nenoriu elgtis pagal metus, nes dabar lyg ir priklausytų sėdėti namie ir megzti kojines, tačiau aš jaučiuosi, lyg būčiau 25-erių. Man norisi būti su jaunimu, linksmintis, mokytis apie naujas technologijas, neatsilikti nuo jaunų žmonių ir išlikti žingeidžiai.
