Šiandien jau visai greitai 50-metį minėsianti Renata juokiasi, kad jos gyvenime vieną stebuklą vis keitė kitas, o atrastas tikėjimas padėjo įveikti krizines sveikatos situacijas, net kai atrodydavo, kad daugiau nebeturi jėgų kovoti.
Pateko į kraupią avariją
Pirmasis gyvenimą aukštyn kojomis apvertęs įvykis nutiko prieš tris dešimtmečius – tada 19-metė Renata pateko į stiprią autoavariją.
„Buvau visa sumalta, sutraiškyta, stuburas sulaužytas, kaip ir galvos pamatas, atviras skeveldrinis šlaunikaulio lūžis su išplėštu šlaunies raumeniu – iš viso apie 17 kaulų lūžių. Praktiškai tai buvo stebuklas, kad likau gyva, nes iš automobilio neliko nieko“, – prisimena ji.
Tada buvo trys kritiniai laikotarpiai: pirmosios trys valandos atstatyti gyvybinius rodiklius, paskui – pirmosios trys dienos, galiausiai – trys savaitės. Moteris šypteli, kad visus juos perėjo, nors medikai piešė juodžiausius scenarijus.
„Likau ir gyva, ir su išsaugota koja, nors buvo daug minčių ir kalbų, kad galimai ją teks amputuoti“, – pridūrė.
Po nelaimės metus laiko ji gydėsi, praleido neįgaliojo vežimėlyje, bet pasikeitė ne tik fizinis kūnas – pokyčiai vyko ir sieloje:
„Įvykusi avarija, dabar suprantu, tai buvo paties Dievo pervedimas manęs į dorą, teisingą gyvenimą, tikrą kelią. Buvau visa sulaužyta, bet jutau labai stiprų norą pasveikti. Kol gydžiausi, jutau, kad viduje yra įvykęs kažkoks pasikeitimas.
Pasveikusi, visiškai atsistojusi ant kojų ir pradėjusi vaikščioti, pajutau, kad grimztu į depresiją, nes toks gyvenimas, kokį gyvenau, manęs nebetenkino. Širdimi pradėjau ilgėtis, bet nesupratau, ko ilgiuosi ir ieškau.“
Viską pakeitusi kelionė
Lankydama reabilitaciją Palangoje Renata susipažino su mergina, kuri taip pat judėjo neįgaliojo vežimėliu. Baigus reabilitaciją ji sulaukė netikėto prašymo – padėti naujajai draugei nuvykti į Taize vienuolyną Prancūzijoje.
Moteris neslepia iš pradžių kračiusis tokios minties, juk visai neseniai visame kūne buvo pilna lūžių, bet nugalėjo smalsumas – nuo pat vaikystės ji kunigus ar vienuolius matė tarsi žmones iš visai kito pasaulio.
„Iškeliavus į Prancūziją trečią dieną įvyko visiškas atsivertimas. Pirmąsias dienas, pamenu, nejaukiai jaučiausi, atrodė, kad esu dideliame chaose, bet trečią dieną, atėjus į Taize pamaldas, kuriose giedant giesmes, medituojant, išgyvenau tikrą persimainymą“, – prisimena ji.
Jei kyla klausimas, kodėl pasakojant Renatos istoriją svarbu kalbėti apie tikėjimo svarbą jos gyvenime, tai labai lengva suprasti klausant, kas jos gyvenime laukė toliau ir kaip aplinkinių palaikymas maldoje prisidėjo prie stebuklo vėl sugrįžti į gyvenimą.
Vienos reabilitacijos, vykusios po avarijos, metu, Renatą apžiūrėjęs gydytojas pamatęs randą pasiūlė pagalbą pakoreguoti randą, kadangi šis atrodė neestetiškai. Nors ir prašė laiko pagalvoti, viduje ji iškart žinojo, kad jos atsakymas tik vienas: „taip“.
Staiga pakirto sepsis
Į vietą, kurioje buvo išplėštas raumuo, įsiūtas ekspanderis, kiekvieną savaitę tekdavo vykti į ligoninę, kad jį pripildytų specialiu skysčiu. Vieną šeštadienį Renata nė neįsivaizdavo, kad atvyksta jo pildyti paskutinį kartą:
„Ekspanderio pildymo procedūrų pasekoje įvyko kraujo užkrėtimas, sepsis. Viskas vyko šeštadienį, o sekmadienį, pamenu, dalyvavau šv. Mišiose ir prasidėjo staigus šaltkrėtis, nerealiai stiprus.
Jau supratau, kad apsirgau, parlėkiau namo, bet mano fizinė sveikata prastėjo labai ūmiai – gyvenau ketvirtame aukšte, tad laiptais lipau pasiremdama į sienas, nes nebeturėjau jėgų.
Galvojau, kad tai kažkoks virusas, bet galiausiai buvau paguldyta į ligoninę, nes temperatūra siekė 41 laipsnį ir per visą dieną niekas nepasikeitė.“
Tik gydytojams užsiminus apie kojoje įdėtą ekspanderį, jis buvo skubiai pašalintas. „Išėmus ekspanderį tikėtasi, kad po pašalinimo infekcijos židinys bus panaikintas ir būklė tvarkysis, bet taip, aišku, neįvyko, būklė vis blogėjo, progresavo sepsio sukeltas plaučių pažeidimas, dėl kurio nebuvo galima atjungti plaučių ventiliacijos.
Paskui viskas ėjo tik blogyn – prastėjo plaučių funkcija, pasireiškė inkstų funkcijos nepakankamumas, paskui ir kepenų funkcijos nepakankamumas, kardiovaskulinės sistemos sutrikimas, kraujospūdis buvo palaikomas trijų vazopresinų pagalba ir nemažomis jų dozėmis, bet kraujospūdis vis tiek laikėsi žemas“, – prisiminė Renata.
„Sesuo paskui pasakojo, kad buvau trigubai padidėjusi, visa ištinusi, bet aš pati nieko neprisimenu. Prisimenu tik tiek, kad mane nuvežė į reanimaciją, ten vežė daryti tyrimus ir tada viskas nutrūko – nieko nebeatsimenu“, – pridūrė ji.
Dvi savaitės komoje
Renata paniro į komą, kurioje praleido dvi savaites. Laiką, praleistą komos būsenos, Renata atsimena kaip itin keistą ir neįprastą patirtį. Svarsto, greičiausiai tai lėmė didelės vaistų dozės, kurios padėjo palaikyti jos gyvybę, bet ji aiškiai prisimena, lyg būtų keliavusi po Indiją ar kokį kitą panašų kraštą, mačiusi jo žmones, bet viską stebėjusi iš gulimos pozicijos.
Vis tik, vieno momento ji sako negalėsianti užmiršti dar ilgai: „Tai buvo vienas iš lemiamų momentu – kartais, matyt, jausdavau, kaip man sunku kvėpuoti, nors aparatai pajungti, tai vis tiek nepaprastai sunku ir viduje pagalvojau, kad viskas, daugiau nebegaliu, pasiduodu, pavargau.
Atrodė, kad vis krentu ir krentu gilyn į dugną ir staiga prisimenu savo sūnų, kuriam tuo metu buvo penkeri metai. Išvydusi sūnų sau pasakiau, kad nepasiduosiu ir atrodo iš pačios apačios save ištraukiau į viršų.“
O medikų prognozės nedžiugino – buvo dienų, kai gydytojai paskambinę jos mamai sakė, kad jei dar nori pamatyti ją gyvą, geriau lai paskuba atvykti, nes tai gali būti paskutinis šansas.
Tačiau visą tą laiką palaikė ne tik artimiausi šeimos nariai, bet ir tikinčiųjų bendruomenė – kasdien už Renatą būdavo laikomos šv. Mišios, maldos už ją skambėdavo įvairiuose pasaulio kampeliuose.
„Visi mano tikėjimo broliai ir sesės buvo kartu su manimi... Prabudusi sakiau sesei: „Lina, o kas nors žino, kas man nutiko?“ Aš nežinojau nei kiek laiko praėjo, nei kas iš tiesų įvyko.
Ji man papasakojo, kad buvo atėję žmonės į reanimaciją, meldėsi rankas uždėję ir atsiklaupę, maldos liejosi iš gausybės rago. Mano patirtis tik patvirtino, kad malda yra raktas išsigelbėti iš tokių situacijų“, – šypteli Renata.
Turi palinkėjimą visiems
Renata paneigė visus juodžiausius medikų pieštus scenarijus – pabudo iš komos, vėl atsistojo ant kojų. Nors, kaip pati sako, dar kurį laiką matydavo keistus vaizdinius – it iš mozaikų sudėliotas itin sodrių, ryškių spalvų ikonas.
Metai bėga, tačiau ir dabar ši patirtis jai visuomet yra kaip priminimas apie tikėjimo stebuklą – todėl ji ir renkasi gyventi savo gyvenimą meilėje ir tikėjime.
„Kai pradedi ieškoti tikėjimo ir dvasinių dalykų, tavęs nebetenkina vien materialūs dalykai, todėl linkėčiau nepasiklysti labirintuose. Mes turime savo tikėjimą, turime Dievo žodį – tai yra be galo svarbu, nes mes galime bendrauti su pačiu Dievo asmeniu.
Nėra ko klaidžioti po neaiškias dvasines praktikas, nes mes turime viską – Dievo žodį, šv. Mišias, sakramentus. Galbūt kitiems tai skamba nuobodžiai, bet čia yra esmė, čia yra viskas ir viskas yra tame“, – linkėjo Renata.
