Jau tris metus televizijoje beveik nesirodantį veidą sutikau TV3 projekte „Lietuvos garbė“. Čia jam teko pareiga sutikti ir išlydėti garbius renginio ponus. Kol laukėme renginio pabaigos nusprendžiau pasiteirauti atlikėjo apie jo ateities planus ir per pastaruosius metus įgyvendintus tikslus. Juk paskutiniu metu išlavinto vokalo savininką Anatolijų dažniau matome kaip Marijono Mikutavičiaus, Ericos Jennings ar kitų atlikėjų pritariantį vokalistą arba saksofonistą.
- Kas pastaruoju metu dedasi tavo muzikiniame pasaulyje?
- Pastaruosius tris metus kūriau šeimą, namus, įmonę. Užsiėmiau visai kitais reikalais. Tačiau dabar žmonos pastūmėtas vėl bandau įsilieti į muzikinį gyvenimą, vis dažniau sėdu prie kompiuterio, kuriu.
- Kaip manai, kodėl žmona mėgina ragina tave eiti pirmyn?
- Nes aš mėgstu patingėti. Pamirštu, kad reikia groti, kurti, sėsti prie kompiuterio, dirbti įrašų studijoje.
- Ji jaučia, kad tavo siela šaukiasi muzikos?
- Taip, jaučia. Aš ir pats jaučiu. Per tą laiką susikaupė tiek daug muzikinių minčių. Ieškau sprendimų, kaip iki galo teisingai tai pateikti žmonėms. To, ką pagamindavau prieš metus tuomet dar nenorėdavau kelti į viešumą, o dabar tiems kūriniams išvysti dienos šviesą būtų per vėlu. Viskas labai greitai keičiasi.
- O dabar turi ką parodyti?
- Yra jau naujų kūrinių. Pagaliau ėmiau kurti šokių muziką. Gal dešimt metų laukiau elektroninių garsų epochos ir ji pagaliau atėjo. Taigi, mano muzikoje bus ir šio prieskonio. Tikrai turiu ką veikti, ne viena darbinga naktis laukia.
- Dabar stengiesi dažniau prie muzikos prisėsti?
- Taip, viskas lyg ir apsitvarkė: vestuvės atšoktos, remontai padaryti. Dabar atėjo metas ir vaiką kokį gražų, sveiką susiplanuoti. Na... ir, žinoma, būtų smagu albumą išleisti. Gal spėsiu iki kitų metų „Eurovizijos“. Jeigu pavyks viskas taip lengvai, kaip planuojasi, tuomet gal dar kažkas prisidės ir viskas bus dar geriau nei aš tikiuosi.
- Kodėl būtent iki „Eurovizijos“?
- Nes praeis beveik metai. Galbūt pagaliau ir aš sumanysiu sudalyvauti, užteks jau man sėdėti rankas sudėjus. Su Andriumi Pojaviu dalyvavau kaip pritariantysis vokalistas (2013 metais aut. past.) – labai patiko, fantastika. Praėjusiais metais Martynas Tyla taip pat kvietė, tačiau dėl užimtumo teko atsisakyti.
- Ar negraužia širdies stebint kitų atlikėjų pasirodymus šiame konkurse? Juk vakaro žvaigžde galėtum tapti pats.
- Žinoma, visada galvoji, kad geriau padarytum. Tačiau širdies tikrai neskauda, aš žinau savo laiką, tiesiog ramiai jo laukiu.
- Kaip manai, koks skambesys nustebintų „Eurovizijos“ konkurse?
- Na, kažkada ir „Molitva“ yra laimėjusi. Atrodo, kažkokia kosmine kalba sudainuota, bet labai išjausta. Manau, daina turi tiesiog turėti „kažką tokio“, kas pakabintų klausytoją. Taikstytis, vaikytis standartų tikrai nereikia. Nereikia galvoti, kad nugalėjus „Euforijai“ ir Mansui dabar reikia kurti tiktai šokinę muziką.
Iš tiesų virpa širdis... tačiau dabar nieko nesakysiu, ramiai išlauksiu ir tuomet jau parodysiu savo. Aišku, geriausia būtų buvę iškart po „Kelias į žvaigždes“ ten dalyvauti.
- Kodėl nesiryžai?
- Kad mane ten taip nutampė. Labai pavargau, laukiau, kada galėsiu šiek tiek atsiriboti. Džiaugiausi, kai viskas baigėsi.
- Nusibodo šurmulys?
- Ne, televizijoje man patinka. Tačiau yra kita blogybė – sekina mentališkai. Atrodo, kad iščiulpia visus syvus, atima visą pensijos poilsio rezervą.
- Kas būtent taip išsękino?
- Dėmesys, sekiojančios kameros, nuolat pritvirtintas mikrofonas. Taip, po mėnesio tai tampa visiškai normalu, bet, sakau, po šou praėjus metams vis dar jutau kažkokį pėdsaką. Dar tuomet vis mokinausi gyventi iš naujo, nes tie keturi mėnesiai visiškai perprogramavo smegenis. Teko atsitraukti, pagalvoti, išgirsti save, suprasti, ką pats mąstai.
- Minėjai, kad džiaugiesi sulaukęs šokių muzikos eros. Tačiau tame šou ir po jo tau teko atlikti pop muziką. Nori pasakyti, kad visą tą laiką kankinaisi?
- Na, kaip pasakyti, aš savo muziką girdėjau kitaip, negu mane ten suformavo. Jau tada norėjosi truputį elektros įlieti, o prodiuseriai išpildė taip, kaip jiems atrodė gerai. Ir iš tiesų buvo labai gerai. O ar man patiko... daug kas nepatiko, daug kas patiko.
- Ar jauteisi savo kailyje?
- Kailis privalėjo būti mano, nes aš privalėjau jį laimėt. Taigi, man viskas tiko, viskas patiko, aš labai stengiausi ir dariau viską. Bet kai šou baigėsi, aš atsikvėpiau ir padėkojau Dievui.
- Tačiau buvo ir pliusų – tavo veidas dar ir šiandien visiems puikiai pažįstamas.
- Taip, žinoma. Man labai smagu dabar renginiuose sutikti tuos žmonės, kurie kūrė mane. Buvo daug daug žmonių, kurie tuo užsiėmė. Man labai smagu juos matyti ir kalbėtis kaip su draugais. Vis tiek visko tiek daug išgyventa. Taip, šou išmokė mane labai daug. Ir suvokimo, ir gudrumo, bet labiausiai išmokė gaudytis čia ir dabar. Net gi pasiilgstu to krūvio, kai dėl veiklos nespėdavai net pavalgyti. Būdavo gerai. Atsikeli ryte, ant šaldytuvo raštelis – tas daro tą, tas eina ten. Pasidarai tarsi robotas. Todėl po šou buvo sunku vėl įsisukti į gyvenimą, juk reikėjo ir skalbtis pradėti, ir į parduotuvę pačiam nueiti.
- Paprastai tiems, kurie pripranta prie intensyvios veiklos, kyla stresas, kuomet atsiranda daugiau laiko poilsiui. Susidūrei su tuo?
- Taip... Kai sulaukiau to atoslūgio, atsirado vietos mintims, muzikai. Aš pradėjau suvokti, kad turiu įrašų studiją, turiu kolegas, su kuriais kažkada mane pagamino televizijoje, o po to mes likome draugais. Dabar jau darau. Sėdžiu ramiai, kuriu. Pamatysit, ne už ilgo parodysiu, nes jau net kirba viduje viskas. Kol kas negaliu išduoti, nes kai prisikalbi, paskui neišsipildo.
- Na, svarbiausia, kad kurtum, nesustotum. Nes sykį sudominęs gerbėjus gali juos išerzinti nieko naujo nepranešdamas.
- Žinok, rašo žmonės. Kreipiasi, klausia kur dingęs, domisi dabartine veikla. Ir iš tiesų iki šiol aktyviai koncertuoju, sulaukiu nemažai pasiūlymų pasirodyti ir čia, Lietuvoje, ir užsienyje. Atskleisiu, kad noriu ieškoti naujos komandos, burtis, gaminti kažką kartu. Kitais metais man jau trisdešimt. Todėl kitąmet noriu turėti ir vaiką, ir albumą, ir dar kai ką, ko dabar nenoriu įvardinti.
- Ieškosi prodiuserio? Gal geriau vienam pačiam viską susireguliuoti?
- Reikia prodiuserio. Aš per tą savo klaidžiojimą supratau, kad turi būti kažkas, kas viską sudėlioja į vietas, veda tave ten, kur reikia. Procese gimsta tas tolimesnis kelias, bendros idėjos... Matau, kad reikia mentoriaus, kuris patartų, o kartais ir uždraustų. Nes dabar aš dalyvauju visur, kur paprašo. Visiems galiu, visiems padedu.
- Nesakyk, jei paprašytų bulves pakasti, taip lengvai nesutiktum. Muzika – tavo silpnybė.
- Taip, aišku, nekišu nosies ten, kur jau visai visai nieko nesigaudau.
