Jauna serbų režisierė Maja Miloš šių metų „Kino pavasaryje“ pristatė filmą „Klipas“, kuris sulaukė iš ties daug kino kūrėjų ir žiūrovų dėmesio. Drąsi, ribas tarp sekso ir prisirišimo, paprastų malonumų ir tikros meilės, žiaurumo ir švelnumo trinanti drama yra pirmasis pilnametražis režisierės filmas.
Filmo scenarijų apie šių dienų jaunimą, apsėstą pornografijos, gyvenantį virtualiame pasaulyje Maja parašė pati. Konkursinėje programoje „Nauja Europa – nauji vardai“ dalyvaujančio filmo autorė jau spėjo susižavėti ir lietuvišku kinu. Anot jos, panašumų turintys Lietuvos ir Serbijos likimai byloja ir apie panašias mūsų mintis ir problemas.
Kas įkvėpė filmo „Klipas“ scenarijų?
Bežiūrinėdama vaizdo klipus svetainėje „Youtube“ radau daugybę įrašų, kuriuose paaugliai demonstruoja savo seksualines patirtis, tyčiojasi vieni iš kitų – tai mane sukrėtė. Taip pat mačiau vaizdo įrašus, kuriuose filmuojami neblaivūs vaikai, jaunos mergaitės užsiima pornografija. Visa tai mane labai palietė, sukėlė daug minčių ir jausmų. Atlikau tokį tarsi tyrimą šia tema, kalbėjausi su daugybe paauglių. Supratau, kad jų tarpusavio bendravimas labai destruktyvus ir sudėtingas. Visa ši patirtis tapo mano filmo pagrindu. Norėjau sukurti intymų filmą apie augančius žmones, taip pat pasakyti, kad turime būti atsargūs, nes visa tai yra mūsų pačių aplinkos, kultūros atspindys.
Scenarijų rašei pati. Kiek jame yra tikrų faktų?
Kai kurias scenas pamačiau pačių paauglių kurtuose klipuose, tačiau vėliau jas interpretavau savaip, prie kūrybinio proceso prisidėjo ir paaugliai, kurie vaidina filme. Repeticijose daug improvizavome, kol nusistovėjo toks scenarijus, koks jis yra dabar. Filmavimo metu nieko nebekeitėme, tačiau aktoriai žinojo, kad galima improvizuoti, keisti tekstą – to iš jų buvo tikimasi. Mums buvo smagu, nes darbą pavertėme žaidimu.
Įdomu tai, kad šie paaugliai yra visiškos priešingybės savo įkūnijamiems personažams – jie geri ir protingi vaikai. Be to, jie nėra profesionalūs aktoriai. Dauguma jų yra lankę dramos būrelius, tačiau dar neturi didelės vaidinimo patirties, ką jau kalbėti apie jų gyvenimišką patirtį. Filmuodamiesi jie daug ką darė pirmą kartą gyvenime.
Ar tavo pačios jaunystė buvo sunki?
Gimiau, kai Serbijoje vyko karas, bet mano jaunystė buvo kitokia nei dabartinių paauglių. Tiesiog dabartiniai laikai yra kitokie, visuomenė kitokia. Tai ne tik Serbijos jaunimo problema, visame pasaulyje jaunimas dabar patiria didžiulį aplinkos spaudimą. Visuomenė tapo paviršutiniška, labiau demonstruojanti tam tikrus dalykus, nesigilinanti į tikrąsias problemas ir jų priežastis. Pornografija tapo vieša ir lengvai prieinama. Jaunimui sunku atrasti savo tapatybę, rasti prasmę savo gyvenime.
Kaip manai, ko jauni žmonės ieško pornografijoje, narkotikuose ir panašiuose dalykuose?
Manau, kad jie griebiasi šių kraštutinumų, norėdami patirti tai, ko jiems trūksta, kas jiems yra nepasiekiama. Žiauri realybė ir pilka kasdienybė juos žeidžia. Neturėdami prasmingo laisvalaikio, savo energiją jie panaudoja kitomis formomis. Manau tai nenatūralus būdas pajausti gyvenimo skonį, pamatyti jo spalvas. Tokiame užburtame rate jie jaučiasi laisvi ir išreiškia savo poreikį laužyti taisykles, peržengti ribas, o tai yra labai būdinga paaugliams.
Šiais laikais mes manome, kad žinome viską, viskas vieša, nebėra intymios, asmeninės erdvės. Paaugliai apie seksą žino viską dar prieš pradėdami lytinį gyvenimą. Nemanau, kad tai blogai, tačiau tai iš esmės keičia jaunimo suvokimą apie gyvenimą. Ankstesnės kartos nesusidūrė su panašiomis problemomis.
Kaip manai, ar reikėtų daugiau kalbėti apie seksą su paaugliais?
Žinoma. Šiais laikais praktiškai niekas nebėra tabu, o visuomenės moralė gerokai smukusi. Mes manome, kad esame labai išlaisvėję, tačiau dažniausiai kalbame tik apie tuos dalykus, kurie iškyla į paviršių. Nemėgstame kalbėti apie reiškinius, kurie yra ne tokie gražūs ir blizgūs. Manau, kad šiuolaikinėje visuomenėje mūsų emocijos yra tapusios tarsi reklama. Privalome kelti ir nemalonius, sudėtingus klausimus. Reikia klausti, kalbėtis su jaunimu, tačiau jokiu būdu ne moralizuoti.
Kokios yra pagrindinės jaunimo problemos?
Manau, kad pagrindinė problema yra visuomenės abejingumas ir jos įtaka augančiam žmogui. Kalbant apie Serbiją, visuomenės nusivylimą kelia didelės neišsipildžiusios viltys – po karo, nepriklausomybės atgavimo niekas negavo to, ko tikėjosi. Identiteto paieškos tapo dar sudėtingesnės nei bet kada anksčiau. Pakitęs jaunimo bendravimas, savęs suvokimas. Dabar jauna mergina įsivaizduoja, kad privalo būti seksuali, vaikinas – kad turi būti tikru mačo. Visame šiame chaose trūksta pačios visuomenės dėmesio ir pagalbos, o jos nėra.
Ar kinas tik parodo visuomenės problemas ar turi galią jas spręsti?
Kinas gali kelti klausimus – tai yra viena pagrindinių jo funkcijų. Filmai, kuriuos aš žiūriu, mane jaudina, verčia susimąstyti. Kinas neduoda atsakymų, bet atkreipia dėmesį į svarbius klausimus.
Kurių režisierių kūrybą vertini labiausiai?
Statant šį filmą, didelę įtaką man padarė serbų režisieriai. Turime puikių režisierių, tokių kaip Dušanas Makavejevas, kurie į savo darbus įdeda labai daug meilės savo personažams. Yra daugybė režisierių, kurie suformavo mano skonį kinui ir tikriausiai padarė įtaką mano filmui. Tai Roberto Rossellini, Kenas Russellas, Valerijanas Borovčikas, Federico Fellini – su jų filmais aš užaugau.
Minėjai, kad matei vieną lietuvišką filmą – “. Ką apie jį manai?
Man tikrai labai patiko. Labai įdomiai papasakota istorija ir labai profesionalus darbas – klasiškas. Filmas labai subtilus, įtraukiantis – istorija apie žmogų, kuris tiek daug gali padaryti dėl laisvės ir vienybės įkvėpia. Mane tikrai sujaudino ši istorija, gal todėl, kad ir mes, serbai, išgyvenome kažką panašaus. Dar nuostabiau, kad visa tai – tikra istorija.
Kuriuos „Kino pavasario “ filmus dar norėtum pamatyti?
Noriu pamatyti daugiau lietuviškų filmų, taip pat filmus iš konkursinės programos, tokius kaip „Ave“ ir kitus. Dar domina dokumentika. Stengsiuosi pamatyti tuos filmus, kurie nėra rodomi kituose festivaliuose ar šalyse.
Maja Miloš ir jos filmas „Klipas“ tęsia savo kelionę po pasaulio kino festivalius. Artimiausia stotelė – Buenos Airėse vykstantis nepriklausomo kino festivalis.
Maja Miloš (gim. 1983 m. Belgrade, Serbijoje) baigė režisūros studijas Belgrado menų universitete. Studijų metais sukūrė vienuolika trumpo metražo filmų, o 2005 m. dalyvavo Tarptautinio Berlyno kino festivalio talentų stovykloje. 2006 m. stažavosi Paryžiaus dokumentinio kino mokykloje. Jos pirmas pilno metražo vaidybinis filmas „Klipas“ (2012) buvo apdovanotas „Tigru“ bei Olandijos kino kritikų premija Tarptautiniame Roterdamo kino festivalyje.
Filmo „Klipas“ ištrauka:
